Įspūdžiai iš Bosnijos

Praėjusią savaitę turėjom progos sudalyvauti investuotojų konferencijoje Sarajeve, kurią organizavo vietinė maklerių kontora.
Paskutinį kartą Sarajeve teko buvoti kone prieš du metus, todėl buvo smalsu pamatytį kokį progresą padarė šalis per tą laiką. Tuokart Sarajevas buvo palikęs gana slogų įspūdį, kaip miestas, kuris nedaug pasistūmėjo nuo prieš dešimt metų pasibaigusio karo laikų.
Turiu pripažinti, kad šįkart pasivaikščiojus miesto gatvėmis pagerėjimas jaučiamas: kyla nauji biurų dangoraižiai, važinėja naujesni automobiliai, daugiau madingų parduotuvių. Pakalbėję su vienu nekilnojamojo turto agentūros atstovu, sužinojom kad butų kainos nedaug atsilieka nuo Vilniaus (nors mūsų pašnekovas vis dar prognozuoja tolimesnį augimą). Kita vertus, NT paskolų rinka beveik neegzistuoja, o dauguma butų perkama už grynuosius. Pinigai į šalį daugiausiai patenka dėka emigrantų perlaidų savo giminėms bei didelio tarptautinių organizacijų (JT, NATO, ESBO) kontingento.
Vis dėlto likome gerokai nusivylę bendrovėmis, kurios prisistatė konferencijos metu. Nors pats faktas, kad jų atstovai sutiko dalyvauti, jau yra žingsnis pirmyn, tačiau prezentacijų turinys vis dar gerokai atsilieka nuo Kroatijos ar net Serbijos bendrovių atstovų. Abejonių dėl verslo filosofijos kėlė tai, kad rezultatai vis dar matuojami produkcijos natūriniais vienetais ar darbuotojų gerove, visiškai nieko neužsimenant apie pelną. Išimtimi buvo nebent pora užsienio kapitalo bankų. Nepaisant to, akcijų kainos per metus išaugo apie 3 kartus, iki mano galva sunkiai pateisinamų santykinių rodiklių, ypač įvertinant politines ir verslo rizikas.