Euribor: ne šventieji puodus lipdo

Kai 2008-09 metais Lietuvoje tarpbankinės rinkos palūkanos Vilibor iššovė į neregėtas aukštumas ir tokiu būdu pagadino gyvenimą ne vienam būsto paskolą pasiėmusiam piliečiui, pradėta garsiai kalbėti apie tai, kad Vilibor tėra žaisliukas “piktųjų bankininkų” rankose, kad 6 mėnesių skolinimo sandorių išvis nebūna ir šios trukmės Vilibor bankai nustato “iš lempos”.
FT Alphaville cituoja Europos atpirkimo sandorių (repo) rinkos guru Richard Comotto (turėjau garbės bekrimsdamas mokslus sėdėti jo paskaitose), jog įkaitu neužtikrintas tarpbankinis skolinimas Europoje baigia išnykti (repo naudai), o 6 mėnesių Euribor irgi tėra pagrįstas vidiniais bankų modeliais ir spėjimais “už kiek jie skolintų, jei skolintų”:

…You would have had difficulty to borrow for 12 months.There’s no business, at those levels. None at all. So what have they been quoting? It’s their best judgment where the rate would be if it was used — according to their models. It’s based on rates implicit in other transactions. It’s a very very difficult thing to assess. And six months is now a very long time in unsecured lending.

Kaip danguje, taip ir ant žemės…

Share

Apie valstybės ūkio prioritetus

Dažnokai tiek iš politikų tribūnų, tiek šiaip protingų žmonių kompanijoje prie alaus tenka išgirsti diskusijų apie tai, kokias ūkio sritis valstybė turėtų skatinti, kad Lietuva taptų konkurencinga, “žalia”, high-tech, informacinė, intelektuali ir dar visokia kokia. Deja, kol kas neteko girdėti nei vienos valstybės sponsoriuotos iniciatyvos, kuri būtų pasiekusi bent kokių apčiuopiamų rezultatų. Sėkmingiausi lietuviški verslo projektai, turėję bent kiek ryškesnį poveikį pasaulinėje rinkoje (Fermentas, IDW) tapo tokiais (pataisykit, jei klystu) ne dėl iššskirtinio valstybės dėmesio biotechnologijoms ar juolab manekenų gamybai, o dėl to, kad rado nišas, kuriose valstybės kišimasis kaip tik buvo minimalus.
Šią savaitę The Economist skiria visą temą vis didėjančiai valstybės paramai intervencijai į atskirus ūkio sektorius. Štai į ką turėtų atkreiptį dėmesį mūsų nacionalinio ūkio strategai (paryškinimai mano):

No bureaucrat could have predicted the success of Nestlé’s Nespresso coffee-capsule system—just as none foresaw that utility vehicles, vacuum cleaners and tufted carpets (to cite examples noted by Charles Schultze, an American opponent of state planning) would have been some of America’s fastest-growing industries in the 1970s. Officials ignore the potential for innovation in consumer products or services and get seduced by the hype of voguish high-tech sectors.

Straightforward steps to improve the environment for business—less red tape, more flexible labour markets, simpler tax and bankruptcy regimes—will be more effective than handouts to favoured firms or sectors.

Share