Bonus time, baby!

Aah… bonusų metas! Ir kodėl visi jie taip pyksta? Kartais susimąstau – kokią pridėtinę vertę visuomenei mes sukuriame. Na taip, finansininkai nestato tiltų, negelbsti gyvybių ir nekepa duonos. Universitete mane mokė, kad rinkos spekuliantai, nepaisant prieštaringos visuomenės nuomonės, visgi atlieka tam tikrą naudingą vaidmenį – sukuria pačią rinką. Rinką, kuri egzistuoja nuolat, pasiruošusią bet kada suteikti kainą norintiems pirkti ir parduoti. Rinką, be kurios neįsivaizduotume, taupymo ir skolinimo (taip taip, kalbu apie jūsų pensiją). Jau girdžiu jus klausiant – bet ar už šią paslaugą verta tiek mokėti? Turiu savą teoriją šia tema. Kiekviena profesija reikalauja tam tikrų būdo savybių. Šachtininkai turi būti stiprūs ir ištvermmingi, bet iš jų nereikalaujame gilaus kūribiškumo ir subtilaus skonio. Tie, kas sukiojasi finansų rinkose ilgesnį laiką, supranta, kad uždirbti iš spekuliacijų yra sunku – tai reikalauja įžvalgos, gebėjimo surinkti ir apdoroti informaciją, bet svarbiausia – noro prisiimti riziką ir po to ramiai miegoti naktį. Na ir, žinoma, sėkmės, kuri dažnai būna įnoringa ir trumapalikė. Gal todėl nenuostabu, kad šie žmonės, pagavę sėkmę už uodegos, siekia iš tos akimirkos paimti kiek įmanoma daugiau, nes neaišku, kada pasitaikys kitas šansas.
Ir dar. Kažkada vienas bičiulis manęs paklausė – jei fondų valdytojams taip sunkiai sekasi aplenkti rinką, už ką jiems mokame? Tada juokais atsakiau, kad turbūt už tai, kad būtų ką apkaltinti, kai rinka nukris. Bet galbūt tame yra dalis tiesos?

Share

Facebook $50 mlrd. miražas

Jums gali tai nepatikti, jūs galite pavydėti, jūs galite piktintis, aimanuoti ir skųstis, bet faktas yra tas, kad Facebook praėjusią savaitę netiesiogiai įvertintas US$50 mlrd. Mark’as Zuckerbergas vėl visiems priminė, kaip smagu būti vertam 12 mlrd., kai tau tik 26-eri. Bet kas gi tas vertintojas, kuris taip nusprendė? Kai kas jį vadina “gigantišku vampyriniu kalmaru, savo čiuptuvais apsivijusį žmonijos veidą”, kiti – pavyzdiniu investiciniu banku, treti pridurs, kad šiais laikais abu apibūdinimai viens kitam neprieštarauja. Bet kuriuo atveju Goldman Sachs vėl pateko į antraštes, nupirkęs US$450 mln. vertės Facebook akcijų ir pasiūlęs dar US$1,5 mlrd. investuoti savo klientams. Privačiai. Ir tik tiems, kas galėjo pakloti bent US$2 mln. pirkiniui. Keletas dalykų šioje istorijoje sukėlė susidomėjimą.
Pirmiausia – kaina. Ar gali kompanija, kuri surenka 2 mlrd. dolerių pajamų (ne pelno!) per metus būti verta 50 mlrd.? Kas matė filmą The Social Network, turbūt atsimena herojų diskusijas, kaip šį šaunų projektą paversti pinigais. Ir ar išvis reikia tai daryti? Juk reklama nužudys tą šaunumą! Man regis, Facebook dar ir šiandien nežino “kas iš viso to išeis”. Jei nežino jie, tai kas žino? Goldman? Jų klientai? 25 metinių pardavimų kaina už neegzistuojančią viziją? Išties įdomu būtų pamatyti, kokius argumentus Goldman sudėjo į savo pasiūlymo dokumentą. Ir čia prieinam prie antros kontraversijos: paties Goldman Sachs investicijų padalinys atsisako investuoti į Facebook, argumentuodami aukšta kaina ir neatitikimu kientų interesams. Ar turėtime kaltinti Goldman Sachs už tai, kad savo klientams siūlo tai, ko nenori nuosavi pinigų valdytojai? O gal turėtume tik džiaugtis, kad pastarieji yra nepriklausomi nuo investicinių bankininkų? Kaip dažnai atsitinka investicinėse paslaugose, atsakymas yra kažkur “pilkojoje zonoje”. Visuomenė turbūt pernelyg dažnai pamiršta, kad bankas yra tik taprininkas ir jo tikslas yra uždirbti komisinius. Dabar ir ateityje. Ir kaip tik todėl niekas neturi tikslo išpjauti auksinius kiaušinius dedančias žąsis. Tačiau, ta riba tarp investicinės idėjos ir konsultacijos visada bus labai plonytė. Todėl, caveat emptor.

Share