Agroverslas Ukrainoje

Praėjusią savaitę teko lankytis investuotojų konferencijoje Kijeve. Kadangi pastaruoju metu agroverlso tema tapusi gana populiari investuotojų tarpe, vieną dieną paskyriau susitikimams su visa eile šio verslo atstovų. Ukraina istoriškai garsėja kaip stipri žemės ūkio šalis (kažkada net vadinta Sovietų Sąjungos “aruodu”) – daugiausia dėl išskirtinai derlingos žemės. Todėl tikėjausi iš pirmų lūpų išgirsti, kaip šis verslas turėtų būti daromas, kokios galimybės ir pavojai.
Vis dėlto, tai pasirodė ne taip jau lengva, kaip tikėjausi. Visų pirma susidūriau su visiškai skirtingais verslo modeliais ir argumentacija, kodėl vienas ar kitas turėtų būti pranašesnis. Juos galima sugrupuoti maždaug taip:

1. “Žemės bankas”. Šiuo metu Ukrainoje galioja draudimas žemės ūkio paskirties žemės pirkimui-pardavimui, kuris, kaip tikimasi, turėtų būti panaikintas jei ne šiemet, tai kitąmet. Šio modelio šalininkai šiuo metu sudaro nuomos sutartis su smulkiais žemės sklypų savininkais, tikėdamiesi po draudimo panaikinimo pasinaudoti pirmumo teise ir tas žemes pigiai nupirkti. Argumentuojama tuo, kad prognuozuojama žemės įsigijimo kaina bus iki 10 kartų mažesnė nei žemės kaina kaimyninėje Lenkijoje. Realiai tokio pobūdžio kompanijos šiuo metu tik kaupia žemės valdas, iš kurių kultivuoja tik labai nedidelę dalį. Pagrindinė rizika, kad panaikinus moratoriumą žemės kainos nepavyks nupirkti už tokią žemą kainą kaip tikimasi, arba kad žemės rinkos kaina taip greitai neartės prie lenkiškųjų. Žemės Ukrainoje visgi daug.
2. Vertikaliai integruotas modelis. Yra bendrovių, kurios jau kuris laikas verčiasi tam tikrų žemės ūkio produktų gamyba (cukraus, aliejaus, pieno). Dažniausiai verslas yra prasidėjęs nuo kažkada privatizuotų perdirbimo gamyklų. Dabar tokios kompanijos, matydamos kylančias žemės ūkio žaliavų kainas, bando patys apsirūpinti savo išauginta žaliava. Rizika – specializacija viename produkte, kuris gali nepateisinti investicijų į auginimą.
3. “Gryni” augintojai arba perdirbėjai. Šioje grupėje – bendrovės besiverčiančios tik žemės ūkio produktų auginimu arba tik perdirbimu. Visi (net ir perdirbėjai) patvirtino, kad bent jau šiuo metu augintojų maržos yra “riebesnės” nei perdirbėjų. Vis dėlto, kai kurie perdirbėjai nerodė ketinimų mestis į auginimą, o toliau koncentruotis į pagrindinį savo verslą, investicijas skiriant modernizavimui, efektyvumo gerinimui, bei plėtrai per konkurentų įsigijimus (kas galbūt yra sveikintina).

Nepaisant to, kad beveik visais atvejais, vienaip ar kitaip “išlįsdavo” žemės kaupimo tema, man priimtinesnis atrodė žemės ūkio kaip verslo, o ne spekuliacijos žemės kaina modelis. Todėl būčiau linkęs tokias kompanijas vertinti pagal jų verslo sukuriamą realų pinigų srautą, o ne turimos žemės kiekį.

Ir pabaigai – pats agroverslo kaip investavimo temos eskalavimas man po truputį jau pradeda kelti nerimo: ar tik ne taps tai nauja mada, kuri suformuos naują burbulą? Žinutė pamąstymui:

May 1 (Bloomberg) — Russia could raise its grain production fourfold by better crop management and returning fallow land to cultivation, Richard Ferguson, an analyst at Nomura Holdings Inc. in London, wrote in the Financial Times.

The country has 40 million hectares (99 million acres) of land lying fallow, equal to 50 percent of the area being cultivated, Ferguson said in the Insight column of the newspaper. The land yields 2 metric tons of wheat per hectare and has the potential to yield 5 tons, he said.

Better management and more farming could increase Russia’s production of cereal crops to 300 million tons a year, compared with 75 million tons now, Ferguson said in the newspaper.