Bevartojant kasdienę blogosferos “dozę”, už akių užkliuvo nuoroda į knygą apie “aktyvų vertės investavimą”, t.y. tam tikrą “vertės” filosofijos atmainą, kuri “pirk-ir-laikyk” strategiją keičia į aktyviai valdomą strategiją, kuri, pasak autoriaus, labiau pritaikyta dabartinei tam tikrose ribose svyruojančiai rinkai.
Ši nuoroda įdomi pasirodė dėl dviejų priežasčių. Visų pirma, iškeliama hipotezė, kad per pastarijį šimtmetį akcijų rinka daugiausiai svyruodavo ne tarp “bulių” ir “meškų”, kaip visuotinai priimta manyti, o greičiau tar “bulių rinkos” ir “judėjimo ribose rinkos”, kai akcijų kainos tai pakyla, tai nukrenta, bet iš esmės juda horizontaliai. Toliau, panagrinėjus istorines rinkų tendencijų priklausomybes nuo ekonomikos ciklų, infliacijos, palūkanų normų, bendrovių pelningumo augimo ir P/E santykio, daroma išvada, kad būtent pastarieji du faktoriai turėjo didžiausią įtaką ilgalaikėms “buliaus rinkoms” ir “judėjimo ribose rinkoms”, kurios trukdavo kelis ar keliolika metų. Galiausiai prienaima prie prognozės, kad šiuo metu JAV akcijų rinka kaip tik ir yra “svyravimo” fazėje, kuri prasidėjo šio dešimtmečio pardžioje (ir užsitarnavo “prarastojo dešimtmečio” etiketę) ir truks dar bent keletą metų. Tačiau dėl to nusiminti tikrai nevertėtų, nes būtent tokiais laikotarpiais labiausiai pasiteisina vertės investavimo strategija, leidžianti identifikuoti atskiras neįvertintas bendroves, o aktyvus tokių investicijų portfelio valdymas, pasak autoriaus, turėtų duoti daug geresnius vaisius nei tiesiog bendros rinkos tendencijos sekimas.
Antra priežastis, dėl ko ši knyga pasirodė įdomi, buvo ta, kad savo investavimo į akcijas praktikoje itin dažnai tekdavo susidurti su situacija, kai sprendimas, kokias akcijas pirkti, būdavo gerokai lengvesnis už sprendimą, kada jas parduoti. Pirkimo kriterijai daugumoje atvejų būdavo pakankamai aiškūs – jei kaina gerokai mažesnė už vertinimo metu nustatytą “tikslinę” kainą, sekdavo pirkimo sandoris. Tuo tarpu pardavimo sprendimus įtakodavo nemažai psichologinių faktorių: ar parduoti, kai kaina jau pasiekė “tikslinę”, ar dar laukti, kol ji ją viršys; jei viršys – tai kiek; jei kompanija auga, tikslinė kaina vis pakeliama aukštyn; jei kompanija susiduria su sunkumais, ar jie laikini; ir t.t. ir pan. O kur dar visokie “elgsenos spąstai”, kaip prisirišimas prie akcijos, kuri atnešė tiek gražaus pelno; ar nesena atmintis, kai buvo parduota per anksti… Taigi klausimas, kaip teisingai išeiti iš pozicijos man iki šiol kėlė nemažą susirūpinimą. Kuomet rinka nuolat auga, į šią problemą galima užmerkti akis, nes juk daugumos akcijų kaina nuolat kyla. Tačiau kai bulių rinka pereina į svyruojančios rinkos fazę, savalaikio pardavimo klausimas tampa itin aktualus. Knygoje šiai problemai siūloma keletas sprendimų, kurie remiasi idėja, jog horizontaliai svyruojančioje rinkoje (skirtingai nuo ilgalaikės bulių rinkos) verta be skrupulų pardavinėti, vos kaina (ar kuris nors kainos santykinis rodklis, pvz. P/E) pasiekia tam tikrą iš anksto nustatytą “teisingą” lygį, t.y. neverta laukti, kol akcija taps pervertinta, užtenka to, kad nebelieka priežasčių, dėl kurių akcija atrodė pigi pirkti. Blogiausiu atveju, jei bijoma psichologinio diskomforto dėl to, kad vos pardavus, šią akciją pasigaus “momentum” spekuliantai ir kainą užkels dar aukštyn, verta fiksuoti bent dalį pozicijos, o likusiai daliai nustatyti labai griežtas “stop-loss” taisykles.
O kaip gi dėl obligacijų ir pinigų rinkos priemonių? Argi jos nėra geriausia alternatyva šiais neapibrėžtumo laikais? Jei kalbėti apie ilgalaikes (>10 metų) saugias obligacijas (JAV, Vokietijos vyriausybių), paklauskite savęs, ar jus tenkina 3,5% nominalus pajamingumas žiūrint į ateinančių 10 metų perspektyvą? Kaip ilgai infliacija išliks tokia žema, kai JAV “spausina pinigus greičiau nei jūs spėjate skaityti šią pastraipą”. Mano įsitikinimu, investavimas į verslus/akcijas (o pelningų ir augančių verslų yra visada), visuomet atrodo patrauklesnis nei tiesiog pinigų skolinimas vyriausybėms. Tiesiog reikia teisingai atsirinkti. Todėl manau, kad ateinantis dešimtmetis būtent ir priklausys tiems, kas sugebės atskirti grūdus nuo pelų.

2 Responses to ““Akcijų rankiojimas” – ateinančio dešimtmečio strategija”

  1. nematoma ranka - 123:

    Ar tamstai teko skaityti tik nuorodą ar ir pačią knygą?
    Ar teisingai suprantu, kad pritaikius šią strategiją, kai rinkos pakyla daugelis akcijų pasieks nustatytą ribą ir tada didelę portfelio dalį sudarys pinigai? Ar visgi autorius vietoj pinigų siūlo pirkti akcijas kurios dar p/e pardavimo ribos nepasiekė?


    comment at 11. September 2009
  2. Donatas:

    Knyga kol kas laukia “to read”sąraše, bet kiek supratau iš recenzijos, tai ši strategija labiausiai tiktų ne nuolat kylančioje “bulių” rinkoje, o tokioje, kur rinka svyruoja aukštyn-žemyn apie kažkokį lygį. Tokiu atveju, taip, rinkai sukilus ir daugeliui akcijų tapus įvertintoms, reiktų judėti į cash ir vėl laukti pigių galimybių.


    comment at 17. September 2009

Leave a Reply


XHTML: You can use these tags: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>