Category: Darbas

Hedge fondai 2018-aisiais: neišsipildę lūkesčiai

2018-ieji buvo metai, atnešę išbandymų ir nusivylimų daugumai investuotojų. Beveik visos pagrindinės turto klasės pernai skaičiavo nuostolius. Atrodytų, tokie metai turėtų būti palanki terpė alternatyviems fondams pademonstruoti savo privalumus. Juk pagrindinis hedge fondų „pažadas“ ir yra – uždirbti, kai neuždirba kiti. Tačiau 2018-ieji nebuvo palankūs ir hedge fondų industrijai: HFRX Global Hedge Fund indeksas pernai krito beveik 7%, daugiausiai per paskutinį dešimtmetį. Kas blogiausia, hedge fondai netapo išsigelbėjimu kaip tik tada, kai to iš jų buvo labiausiai tikimasi – metų pabaigoje smingant akcijų kainoms. Kodėl taip atsitiko? Man į galvą ateina keletas galimų paaiškinimų.

Tendencijų sekimas (angl. trend-following) Nemaža dalis hedge fondų (ypač tokių, kurie prekiauja aktyviai, naudodami techninę analizę, įskaitant kompiuterizuotą sistematinę prekybą) bando nustatyti einamuoju metu vyraujančią tendenciją ir pasinaudoti jos „inercija“. Tokiems fondams palankūs tokie laikotarpiai, kai rinka ilgą laiką kyla arba krenta, nepatirdama didelių „apsivertimų“. Tačiau pastarieji pora metų šiems fondams buvo itin sudėtingi: vos tik tokios sistemos identifikuodavo galimai naują tendenciją, rinka apsiversdavo, ir tekdavo fiksuoti stop-loss. Mirtis nuo tūkstančio įpjovimų. Jei spalio-gruodžio išpardavimas būtų virtęs tikra „meškų rinka“ ir kainos judėjusios žemyn dar bent keletą mėnesių, šie fondai, tikėtina, galėtų uždirbti iš tokios naujos tendencijos.

Teigiama grynoji pozicija akcijose (angl. long equity bias). Gana didelę hedge fondų industrijos dalį sudaro taip vadinami long/short akcijų fondai (Eurekahedge duomenimis – net 35% viso hedge fondų valdomo turto). Kadangi statistiškai akcijų kainos dažniau kyla nei krenta, dauguma šių fondų, nors dalį portfelio skirdami short pozicijoms (kuriomis siekiama uždirbti iš akcijų kritimo), vis dėlto, turi teigiamą grynąją akcijų poziciją (net long). Todėl akcijų rinkai krentant, tokie fondai dažniausiai taip pat patiria nuostolių. Tiesa, jie turėtų būti mažesni nei tradicinių akcijų fondų – dėka jau minėtų short pozicijų.

Perpildytos idėjos (angl. crowded trades). Šiais laikais informacija ir idėjos sklinda labai greitai. Ne išimtis ir hedge fondų rinka. Vienų valdytojų investicinės idėjos greitai perimamos kitų fondų, o sėkmingos strategijos greitai susilaukia pamėgdžiotojų. Šis minios efektas gali būti ir sėkmės raktas (jei esi vienas iš pirmųjų), ir prakeiksmas (jei esi paskutinis prisijungęs). Minios psichologija čia vaidina lemiamą vaidmenį. Kai vis daugiau ir daugiau rinkos žaidėjų pradeda galvoti, kad Amazon (ar Facebook, ar Apple, ar…) akcijos yra labai gera idėja, kaina kyla, ir jas nusipirkusieji anksčiau skaičiuoja popierinį pelną. Problema kyla, kai rinka patiria tam tikrą sukrėtimą, ir rinkos žaidėjai nusprendžia fiksuoti pelnus ar susimažinti riziką – visi vienu metu. Ypač jei jie naudoja finansinį svertą (t.y. skolintus pinigus), o dauguma hedge fondų būtent tokie ir yra. Įdomiausia tai, kad net akcijų long/short fondas, turintis neutralią rinkos poziciją (t.y. long pozicijas portfelyje pilnai atsveria short pozicijos), gali patirti nuostolių, jei jo short pozicijos pasirodys besą populiarios – rinkai krentant hedge fondai paprastai mažina savo skolos lygį, o tai reiškia ne tik long, bet ir short pozicijų dalinį uždarymą. Tokiu atveju perpildytos long idėjos krenta labiau, o tokios pačios short pozicijos nekrenta arba netgi pabrangsta. Praraja prasiveria.

Tai tikrai ne baigtinis sąrašas (jei turite daugiau – rašykite komentaruose). Šias problemas pastarojo rinkos smukimo metu pastebėjau praktikoje – savo valdomame hedge fondų portfelyje. Neslėpsiu – hedge fondų, kaip investicijų kategorijos rezultatai pastaraisiais mėnesiais gerokai nuvylė. Kilo nemažai abejonių, ar hedge fondai kaip visuma pateisina lūkesčius. Kitą vertus, portfelyje buvo ir tokių, kurie iššūkius atlaikė labai gerai ir sugebėjo uždirbti padorią grąžą – bet kokiomis sąlygomis. Gali būti, kad kaip ir bet kurioje turto klasėje, vidurkis slepia labai didelę įvairovę. O dėl nepasiteisinusių lūkesčių – galbūt problema pačiuose lūkesčiuose?

PRIIPS reguliavimas: senas grėblys naujame kelyje

Praėjusią savaitę pasitaikė proga iš arčiau pažvelgti į ES reguliavimą, reglamentuojantį informacijos pateikimą investuotojams. Nuo 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojusios naujos taisyklės įpareigoja visus supakuotų investicinių produktų tiekėjus paruošti standartizuotą trumpą dokumentą, kuris neprofesionaliems investuotojams suprantama kalba pademonstruotų siūlomo produkto tikėtiną grąžą ir riziką įvairiais scenarijais bei šio produkto kaštus (Pagrindinės Informacijos Dokumentas – PID). Šios taisyklės turėtų standartizuoti informacijos pateikimą (ir tuo pačiu pagerinti palyginamumą) apie kone visus nors kiek su investavimu susijusius finansinius produktus – nuo struktūrinių indėlių iki investicinio gyvybės draudimo ir investicinių fondų. Idėja gera, bet „velnias slypi detalėse“.
Kadangi kompanijos analitikai ir teisininkai buvo užsivertę kitomis užduotimis, teko pačiam pasigilinti į rizikos scenarijų skaičiavimo taisykles ir atlikti šį pratimą savo valdomiems fondams. Vienas dalykas, kuris man krito akį – taisyklės pateikia labai tikslias formules, kaip turėtų būti skaičiuojama produkto rizikos kategorija bei palankūs ir nepalankūs grąžos scenarijai. Savaime tai gal ir nėra blogai, tačiau problema ta, kad visi skaičiavimai remiasi pastarųjų 5 metų istoriniais grąžos duomenimis, kurie daugelyje rinkų pasižymėjo gana mažu kintamumu, lyginant su ilgesne istorine perspektyva. Todėl yra nemažas pavojus, kad kai kurių rizikingų investicinių produktų (pvz. į JAV akcijas investuojančių fondų), apskaičiuoti rizikos rodikliai šiuo metu atrodys daug geresni nei yra iš tikrųjų.
Finansų rinkų kapinės yra nusėtos antkapiais, ant kurių užrašyta „jis per daug pasikliovė formule“. Pradedant matematikos genijų ir Nobelio laureatų valdytu LTCM fondu ir baigiant aibe bankų ir fondų, investavusių būsto paskolų rinkose 2006-aisiais. Ar tik Europos priežiūros institucijos vėl nelipa ant to paties grėblio, versdamos investicinių produktų tiekėjus vartotojams panosėn kišti abejotina statistika paremtus dokumentus?
Vis dėlto, ši mintis ne man pirmam atėjo į galvą. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Europos rinkų reguliatoriai jau yra išgirdę rinkos dalyvių kritiką būtent dėl šios problemos ir ruošia reglamento pakeitimus. Tiesa, panašu, kad siūlomos pataisos nepakeis pačių skaičiavimų, o bus labiau nukreiptos į tai, kaip šių skaičiavimų rezultatai turėtų būti pateikiami investuotojui. Galbūt šalia atsiras užrašas pakankamai dideliu šriftu: ŠIE SKAIČIAVIMAI REMIASI PASTARŲJŲ METŲ ISTORIJA. JŪSŲ NUOSTOLIAI GALI BŪTI DIDESNI NEI NURODYTA.

Likvidumas kaip turtas, arba Kaip įveikti grynųjų baimę

cash-is-king2

Vienas iš vertės investuotojų dažnai minimų principų yra gebėjimas laikyti nemažą pinigų likutį, kai nėra patrauklių investavimo galimybių. Apie tai kalba kone visi žymus šios strategijos sekėjai – nuo Warren Buffett iki Seth Klarman. Ši galimybė netgi įvardijama kaip vienas iš vertės investavimo strategijos konkurencinių pranašumų. Iš tiesų, šiandienos itin institucionalizuotame investicijų pasaulyje, didžioji dauguma fondų valdytojų yra įpareigoti (ar bent jau psichologiškai spaudžiami) visuomet būti investavę kone visus patikėtus pinigus. Man pačiam dažnai tenka susidurti su kai kurių klientų nepasitenkinimu dėl neinvestuotų pinigų likučio. Tuomet tenka aiškinti, kad tai yra strategijos dalis. Tiesą sakant, toks spaudimas būti viską pilnai investavus man atrodo keistas ir iracionalus, nes valdydami asmenines investicijas dažnai turime nemažą pinigų likutį. Vis dėlto, ilgą laiką ieškojau stipresnių argumentų, kaip pagrįsti grynųjų laikymą portfelyje.
Neseniai viename Aswath Damodaran (kurį žino turbūt visi finansų analitikai) straipsnyje užtikau įdomią mintį, kad likvidumas gali būti traktuojamas kaip turtas, kurį investuotojas gali pasiūlyti rinkai, kai jo paklausa stipriai išauga. Taip, šis turtas dažnu atveju neneša pajamų (ypač dabartinėje palūkanų aplinkoje), tačiau žmonės kažkodėl investuoja ir į auksą (sąmoningas sarkazmas). Žiūrint per tokią “pinigų kaip turto klasės” prizmę – investuodami mes ne perkame ir parduodame, o tiesiog mainome pinigus į kitokį turtą. Traktuodami pinigus (ar likvidumą) kaip lygiavertį turtą su kitomis investicijomis, mes galime atsikratyti “grynųjų baimės”. Laikydami grynuosius mes perkame likvidumą, kurio vertė rinkoms kylant yra maža, tačiau stipriai išauga, kai rinka pasuka žemyn, ir visi pradeda bėgti link išėjimo. Kaip tik tais atvejais likvidumo ir kito turto “keitimo santykis” sumaniems ir kantriems investuotojams pasidaro itin patrauklus. Galų gale, kaip sakė vienas žymus Lietuvos investuotojas, “pigiai pirkti ir brangiai parduoti – bet kurio verslo esmė”.

Kalėdiniai būrimai

Kiekvienais metais artėjant Naujiesiems (o kartais net jiems ir prasidėjus) pasipila gausybė pranašysčių apie tai, kokie bus ateinantys metai. Jei įvairius horoskopus daugelis skaito su sveika doze skepsio, tai ekonominės ir finansų rinkų prognozės priimamos visu rimtumu. Jei turi ką nors bendra su finansų rinkomis, tai klientai, žurnalistai, vadovai, draugai ir net giminės prie Kūčių stalo būtinai paklaus – “tai kaip manai, kaip čia bus su tom rinkom kitais metais?”, “brangs doleris ar pigs?”, “tai jau bus krizė ar dar ne?”. Nors šituos klausimus esu girdėjęs daugybę kartų, vienintelis man žinomas sąžiningas atsakymas yra “Nežinau”. Arba jei norisi pašmaikštauti, galima atsakyti – “Manau, kad svyruos”. Daugelis išgirdę tokį atsakymą nustemba: “Tai kaip tu čia investuosi, jei nežinai?” Kai kurie net įsižeidžia, palaikydami tai arogancija ir nenoru dalintis savo įžvalgomis.
Vis dėlto, mano dvidešimties metų patirtis sako, kad sėkmingam ilgalaikiam investavimui visai nebūtina mokėti teisingai nuspėti rinkos kryptį. Dar daugiau – neverta tam net gaišti laiko. Užtenka gebėti įvertinti, ar tai, kas perkama, yra pigu ar brangu (lyginant su ilgalaikiais vidurkiais ar norima grąža) bei užduoti klausimą, kas atsitiks su investicija kritiniu scenarijumi. Ar mane tenkina 4% gražą iš buto nuomos? Kas bus, jei palūkanos padidės 2 kartus? O jeigu nuomos kaina kris 20%? Ar ši įmonė sugebės išpirkti obligacijas iš generuojamo pinigų srauto, jei negalės refinansuoti? Kokį laisvą pinigų srautą ši bendrovė vidutiniškai generuoja per visą ekonominį ciklą ir koks jo santykis su akcijų kaina? Ar tai atitinka mano pageidaujamą grąžą? Visi šie klausimai niekaip nesusiję su ateinančių metų prognozėmis. Atsakius į šiuos ir kitus panašius klausimus, galima susidaryti nuomonę, kokiame kainos lygyje viena ar kita investicija yra pigi ar brangi. Tuomet belieka tik reaguoti į tai, kuria kryptimi pasuks rinka, oportunistiškai pasinaudojant jos siūloma kaina.
Gali kilti klausimas – kodėl tada kone visi save gerbiantys bankai leidžia storas ir spalvotas rinkų prognozes, su daugybe grafikų ir diagramų? Drįstu spėti, kad dėl tos pačios priežasties, dėl ko daugelis žurnalų turi horoskopų skiltį: tai yra viso labo marketinginė priemonė, siekiant patenkinti “aiškiaregystės” paklausą. Daugelis makroekonominių prognozių gerai “nuspėja” ateitį tik tada, kai nevyksta jokių didelių pokyčių, ir stipriai “prašauna” didesniuose posūkiuose. Todėl mano investavimo stiliui iš jų jokios naudos, nes geriausios uždarbio galimybės atsiranda būtent staigių sukrėtimų situacijose. Tuo tarpu nuolatos tiksliai prognozuoti finansų rinkas, mano giliu įsitikinimu, beveik neįmanoma, o jau minėtos bankų prognozės yra labai skirtingos ir pasiteisina tik atsitiktiniu būdu. Todėl vietoj eilinės spalvingos makro ar rinkų prognozės daug naudingiau perskaityti gerą knygą.

Investavimo principai

Anądien su kolega iš konkuruojančios firmos diskutavome apie investavimo principus, kuriuos kiekvienas naudojame ir kurie mums geriausiai veikia. Ta proga susigriebiau, kad niekur nesu jų aiškiai papunkčiui susirašęs. Taigi, per keletą savaičių, priešokiais, pakrapštant pakaušį ir pavaikštant ratais po kambarį, toks sąrašas pagaliau gimė. Ne paslaptis, kad esu vertės investavimo šalininkas, todėl dauguma šių postulatų daug kam nėra naujiena. Ir vis dėlto jų laikytis nėra lengva, gal todėl jie ir veikia. Sąrašas nėra baigtinis ir tikriausiai dar tobulintinas, bet pradžiai yra štai kas:

Pagrindas – išsami analizė
Finansinės priemonės, kuriomis prekiaujama rinkoje, tėra dokumentai patvirtinantys tam tikras turėtojo nuosavybės teises. Jų kaina svyruoja (dažnai gana smarkiai), priklausomai nuo daugybės veiksnių, įskaitant gausybės rinkos dalyvių nuotaikas, lūkesčius ir nuogąstavimus. Mano įsitikinimu, stengtis nuspėti masių nuotaikas yra beprasmiška, tačiau tuo pačiu manau, kad ilgalaikes tam tikrų verslų tendencijas ir perspektyvas galima prognozuoti ir jos nesikeičia taip greitai. Investiciniai sprendimai visuomet remiasi turto, kurio pagrindu išleistos nagrinėjamos finansinės priemonės, vertinimu. Atliekant vertinimą, siekiama vengti pernelyg optimistinių ateities prognozių, o labiau remiamasi ilgalaikiais istoriniais vidurkiais. Pavyzdžiui, investuojant į akcijas, analizuojami įmonės finansiniai rodikliai per keletą metų, siekiant suprasti jos veiklos specifiką įvairiose ekonominio ciklo fazėse, o taip pat stengiamasi nustatyti jos konkurencinį pranašumą, kuris padėtų išsilaikyti rinkoje ateityje. Verslo sugeneruojamas vidutinis laisvas pinigų srautas bei turimo turto vertė yra vieni iš svarbiausių veiksnių investuotojui.

Investuojama į verslą
Į savo investicijas žiūriu kaip (pasyvus) verslo partneris. Tai reiškia, kad vertindamas įvairias investavimo galimybes užduodu sau klausimą: kiek už tokį verslą ar turtą norėtų sumokėti gerai informuotas strateginis investuotojas, perkantis visą įmonę? Kadangi dažniausiai perkama tik nedidelė tos įmonės dalis, kitas labai svarbus klausimas yra – ar galima pasitikėti šios įmonės vadovybe, jos komepetencija ir sąžiningumu.

Siekiama uždirbti iš paties turto
Investuodamas skaičiuoju, kokią grąžą gausiu iš paties turto – dividendų, palūkanų ar sukauptų laisvų lėšų forma. Tokie skaičiavimai leidžia suvokti, kokiai kainai esant, ši grąža tampa ar nustoja būti patraukli. Kaupdamas šią vidinę grąžą galiu laikyti investiciją ilgą laiką – tol kol rinkos kaina bus pakankamai aukšta pardavimui.

Investuojama su atsarga
Turto ar verslo vertinimas turi būti atliktas kaip galima konservatyviau: taikoma nuolaida turto kainai, vengiama augimo prognozių ir t.t. Vis dėlto, akivaizdu, kad vertinimas remiasi tam tikromis prielaidomis, kurios gali nepasiteisinti. Todėl tam, kad minimizuoti nuostolių riziką, perku už tokią kainą, kuri yra gerokai mažesnė nei apskaičiuota turto ar verslo vertė.

Geriausios galimybės – nemėgstamose rinkose
Investuotojų elgsenos tyrimai rodo, kad rinkos dalyviai linkę pervertinti augimo prognozes, ir atitinkamai dažnai pernelyg nuvertina su sunkumais susiduriančias šalis, sektorius ar įmones. Todėl ieškant patrauklių investavimo galimybių didžiausias dėmesys kreipiamas į tuos rinkos segmentus, kurie tam tikru momentu yra nemėgstami daugumos. Nors tokia strategija atrodo logiška, tačiau ją įgyvendinti nėra lengva vien dėl psichologinio aplinkos spaudimo. Todėl ypač naudinga rasti faktus, kurie prieštarauja vyraujančiai daugumos nuomonei, pasinaudoti emocionalaus ar priverstinio išpardavimo situacijomis. Tikimybė rasti nuvertintas galimybes didesnė tose rinkose, kur informacija nėra lengvai prieinama arba mažai analizuojama.

Pinigų rezervas
Rinkos pakilimo laikotarpiais daugelis profesionalių investicijų valdytojų jaučia spaudimą investuoti visas laisvas lėšas vien tam, kad neatsiliktų nuo palyginamojo indekso, todėl neretai nuleidžia savo reikalavimų kartelę ir renkasi ne pačias geriausias idėjas. Mano supratimu, nesant išties patrauklių investavimo galimybių, geriau laikyti laisvą pinigų rezervą, nei prikti bet ką. Šio rezervo tikrai prireiks rinkos nuosmuskio metu kokybiškiems įsigijimams.

Ilgas laiko horizontas
Į kainų svyravimus žiūriu oportunistiškai ir laikausi nuostatos, kad juos prognozuoti yra labai sunku (jei išvis įmanoma). Vis dėlto, teisingai parinkus investiciją, rinka anksčiau ar vėliau įvertina jos tikrąją vertę, tačiau aš negaliu iš anksto nustatyti, kada tai įvyks. Todėl turiu būti pasiruošęs investiciją laikyti metų metus. Kadangi laikas turi savo vertę, geriausiai investicijas parinkti taip, kad laikymo laikotarpiu jos generuotų grąžą išmokų forma (dividendais, palūkanomis) arba augintų savo vertę sukauptu pelnu. Nesu linkęs investuoti skolintais pinigais bei parduoti skolintas finansines priemones (short sell), kadangi tai apriboja mano galimybes išlaikyti investiciją ilgą laiką, ypač kainai judant nepalankia kryptimi.

Bonus time, baby!

Aah… bonusų metas! Ir kodėl visi jie taip pyksta? Kartais susimąstau – kokią pridėtinę vertę visuomenei mes sukuriame. Na taip, finansininkai nestato tiltų, negelbsti gyvybių ir nekepa duonos. Universitete mane mokė, kad rinkos spekuliantai, nepaisant prieštaringos visuomenės nuomonės, visgi atlieka tam tikrą naudingą vaidmenį – sukuria pačią rinką. Rinką, kuri egzistuoja nuolat, pasiruošusią bet kada suteikti kainą norintiems pirkti ir parduoti. Rinką, be kurios neįsivaizduotume, taupymo ir skolinimo (taip taip, kalbu apie jūsų pensiją). Jau girdžiu jus klausiant – bet ar už šią paslaugą verta tiek mokėti? Turiu savą teoriją šia tema. Kiekviena profesija reikalauja tam tikrų būdo savybių. Šachtininkai turi būti stiprūs ir ištvermmingi, bet iš jų nereikalaujame gilaus kūribiškumo ir subtilaus skonio. Tie, kas sukiojasi finansų rinkose ilgesnį laiką, supranta, kad uždirbti iš spekuliacijų yra sunku – tai reikalauja įžvalgos, gebėjimo surinkti ir apdoroti informaciją, bet svarbiausia – noro prisiimti riziką ir po to ramiai miegoti naktį. Na ir, žinoma, sėkmės, kuri dažnai būna įnoringa ir trumapalikė. Gal todėl nenuostabu, kad šie žmonės, pagavę sėkmę už uodegos, siekia iš tos akimirkos paimti kiek įmanoma daugiau, nes neaišku, kada pasitaikys kitas šansas.
Ir dar. Kažkada vienas bičiulis manęs paklausė – jei fondų valdytojams taip sunkiai sekasi aplenkti rinką, už ką jiems mokame? Tada juokais atsakiau, kad turbūt už tai, kad būtų ką apkaltinti, kai rinka nukris. Bet galbūt tame yra dalis tiesos?

Share

Krizės pamokos

Taigi, taigi… Prieš pusantro mėnesio (kaip daugeliui jau tapo žinoma) teko atsisveikinti su Aurora Holding. Ką čia slėpti – gaila, kad įvykiai pasisuko būtent taip, nes į šį projektą buvo sudėta tikrai nemažai vilčių, laiko ir pastangų. Tačiau, kaip pasakė kažkuris protingas žmogus – gyvenime nebūna nesėkmių, tik pamokos. Tai štai ko aš pasimokiau:

Investuotojai nekenčia nuostolių. Kaip sakė Gordon Gekko legendiniame filme Wall Street, „niekas nesugadina mano dienos taip kaip nuostoliai“. Kad ir ką sakytų jūsų investuotojas apie tai, kad jis suvokia rizikas, investuoja ilgam ir nebijo trumpalaikių svyravimų – vos tik rinka pradės „raudonuoti“, jis pradės nerimauti. O nuo nerimo iki panikos – tik vienas žingsnis. Todėl valdytojas neturėtų daryti prielaidos, kad galės ramiai pergyventi krizę ir išlaukti, kol rinka vėl pradės kilti. Valdytojo rizikos tolerancija labai dažnai nesutampa su investuotojų.

Fondo rizika = investicijų rizika + investuotojų rizika. Fondo sėkmė ir išlikimas priklauso ne tik nuo investicijų, kurias fondas turi, ar kiek skolų yra prisiėmęs. Fondo išlikimas priklauso ir nuo to, kiek „karšti“ yra investuotojų pinigai. Jei į fondą investuojami skolinti pinigai, jie bus žymiai jautresni fondo vertės svyravimams.

Uždaras fondas turėtų būti listinguojamas. Ilgą laiką manėme turį stiprų privalumą prieš atvirus fondus. Kai rinka krenta, atvirajam fondui dažnai tenka pardavinėti akcijas labai nepalankiu momentu vien todėl, kad galėtų išmokėti pinigus pasitraukiantiems investuotojams. Uždaras fondas savo akcijų (vienetų) neišperka, todėl (teoriškai) gali investuoti į mažiau likvidžius vertybinius popierius ar išnaudoti rinkos kritimus akcijų pirkimui, nesibaimindamas pinigų atsitraukimo. Kitaip sakant, yra laisvas vykdyti savo stategiją nepaisant rinkos nuotaikų. Tačiau kai investuotojai negali tiesiog „pasitraukti“, jie gali norėti pakeisti valdytojus. Todėl protinga net ir uždaro fondo atveju suteikti investuotojams galimybę „išsigryninti“ parduodant akcijas antrinėje rinkoje – t.y. fondą listinguoti biržoje.

Pasinaudodamas proga, noriu padėkoti likimui, investuotojams ir rinkai už šias vertingas pamokas. Turbūt jums knieti sužinoti ką veiksime toliau? Kadangi į Seimą balotiruotis nespėjome, tai turbūt nieko kito nelieka, kaip daryti tą patį, ką darėme iki šiol. Turime įdėjų, bendraminčių ir vilties, kad šiais sudėtingais laikais dar yra žmonių, kurie (kaip ir mes) tiki, kad kapitalizmas nežlugo, geri verslai išliks ir jų akcijos anksčiau ar vėliau atgaus savo vertę. Kai tai įvyks, geriau jau mes būtume investavę.

Ieškom naujų komandos narių

Taip taip, rinkos plačios, akcijos pigios, darbo daugėja… Todėl mūsų komandai reikia “šviežio kraujo”: energingų ir protingų žmonių. Visų pirma, ieškom analitiko – apie tai plačiau Petro bloge.
Be to, ieškom vyr. finansininko(-ės), mokančio(s) vesti įmonės buhalterinę apskaitą. Darbo finansų įstaigoje patirtis yra pageidautina, tačiau kitokia patirtis plius ryžtas greitais tempais “perkąsti” naują specifiką irgi tinkama kombinacija. Svarbiausia, kad netrūktų entuziazmo kurti ir noro tobulėti. Dėl visų kitų detalių susitarsim. CV su trumpa motyvacija siųskite: donatas@auroraholding.lt

Agroverslas Ukrainoje

Praėjusią savaitę teko lankytis investuotojų konferencijoje Kijeve. Kadangi pastaruoju metu agroverlso tema tapusi gana populiari investuotojų tarpe, vieną dieną paskyriau susitikimams su visa eile šio verslo atstovų. Ukraina istoriškai garsėja kaip stipri žemės ūkio šalis (kažkada net vadinta Sovietų Sąjungos “aruodu”) – daugiausia dėl išskirtinai derlingos žemės. Todėl tikėjausi iš pirmų lūpų išgirsti, kaip šis verslas turėtų būti daromas, kokios galimybės ir pavojai.
Vis dėlto, tai pasirodė ne taip jau lengva, kaip tikėjausi. Visų pirma susidūriau su visiškai skirtingais verslo modeliais ir argumentacija, kodėl vienas ar kitas turėtų būti pranašesnis. Juos galima sugrupuoti maždaug taip:

  1. “Žemės bankas”. Šiuo metu Ukrainoje galioja draudimas žemės ūkio paskirties žemės pirkimui-pardavimui, kuris, kaip tikimasi, turėtų būti panaikintas jei ne šiemet, tai kitąmet. Šio modelio šalininkai šiuo metu sudaro nuomos sutartis su smulkiais žemės sklypų savininkais, tikėdamiesi po draudimo panaikinimo pasinaudoti pirmumo teise ir tas žemes pigiai nupirkti. Argumentuojama tuo, kad prognuozuojama žemės įsigijimo kaina bus iki 10 kartų mažesnė nei žemės kaina kaimyninėje Lenkijoje. Realiai tokio pobūdžio kompanijos šiuo metu tik kaupia žemės valdas, iš kurių kultivuoja tik labai nedidelę dalį. Pagrindinė rizika, kad panaikinus moratoriumą žemės kainos nepavyks nupirkti už tokią žemą kainą kaip tikimasi, arba kad žemės rinkos kaina taip greitai neartės prie lenkiškųjų. Žemės Ukrainoje visgi daug.
  2. Vertikaliai integruotas modelis. Yra bendrovių, kurios jau kuris laikas verčiasi tam tikrų žemės ūkio produktų gamyba (cukraus, aliejaus, pieno). Dažniausiai verslas yra prasidėjęs nuo kažkada privatizuotų perdirbimo gamyklų. Dabar tokios kompanijos, matydamos kylančias žemės ūkio žaliavų kainas, bando patys apsirūpinti savo išauginta žaliava. Rizika – specializacija viename produkte, kuris gali nepateisinti investicijų į auginimą.
  3. “Gryni” augintojai arba perdirbėjai. Šioje grupėje – bendrovės besiverčiančios tik žemės ūkio produktų auginimu arba tik perdirbimu. Visi (net ir perdirbėjai) patvirtino, kad bent jau šiuo metu augintojų maržos yra “riebesnės” nei perdirbėjų. Vis dėlto, kai kurie perdirbėjai nerodė ketinimų mestis į auginimą, o toliau koncentruotis į pagrindinį savo verslą, investicijas skiriant modernizavimui, efektyvumo gerinimui, bei plėtrai per konkurentų įsigijimus (kas galbūt yra sveikintina).

Nepaisant to, kad beveik visais atvejais, vienaip ar kitaip “išlįsdavo” žemės kaupimo tema, man priimtinesnis atrodė žemės ūkio kaip verslo, o ne spekuliacijos žemės kaina modelis. Todėl būčiau linkęs tokias kompanijas vertinti pagal jų verslo sukuriamą realų pinigų srautą, o ne turimos žemės kiekį.

Ir pabaigai – pats agroverslo kaip investavimo temos eskalavimas man po truputį jau pradeda kelti nerimo: ar tik ne taps tai nauja mada, kuri suformuos naują burbulą? Žinutė pamąstymui:

May 1 (Bloomberg) — Russia could raise its grain production fourfold by better crop management and returning fallow land to cultivation, Richard Ferguson, an analyst at Nomura Holdings Inc. in London, wrote in the Financial Times.

The country has 40 million hectares (99 million acres) of land lying fallow, equal to 50 percent of the area being cultivated, Ferguson said in the Insight column of the newspaper. The land yields 2 metric tons of wheat per hectare and has the potential to yield 5 tons, he said.

Better management and more farming could increase Russia’s production of cereal crops to 300 million tons a year, compared with 75 million tons now, Ferguson said in the newspaper.

Troika Russia Forum

Praėjusią savaitę teko garbės apsilankyti vieno didžiausių Rusijos investicinių bankų Troika Dialog organizuotoje konferencijoje Maskvoje. Renginys išties aukšto lygio, išreklamuotas visais įmanomais kanalais ir padabintas krūva žymių žmonių – pradedant vicepremjeru Aleksejumi Kudrinu ir baigiant Richardu Bransonu. Daugelis tikėjosi išvysti ir Alaną Greenspaną, bet vietoj gyvo žmogaus teko tenkintis 3D holograma (nors ir tiesioginu ryšiu iš Washingtono). Į “laisvalaikio programą” įtraukta vakarienė stebint Didžiojo teatro baleto šokėjus, dailiojo čiuožimo šou Raudonosios aikštės čiuožykloje (Drobiazko su Vanagu buvo nepakartojami), jau nekalbant apie prabangiausius Maskvos klubus (ech, sunkus tas fondų valdytojų darbas, bet kažkas turi jį dirbti…).
Visoj šitoj makalynėj įstrigo keletas punktų: