PRIIPS reguliavimas: senas grėblys naujame kelyje

Praėjusią savaitę pasitaikė proga iš arčiau pažvelgti į ES reguliavimą, reglamentuojantį informacijos pateikimą investuotojams. Nuo 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojusios naujos taisyklės įpareigoja visus supakuotų investicinių produktų tiekėjus paruošti standartizuotą trumpą dokumentą, kuris neprofesionaliems investuotojams suprantama kalba pademonstruotų siūlomo produkto tikėtiną grąžą ir riziką įvairiais scenarijais bei šio produkto kaštus (Pagrindinės Informacijos Dokumentas – PID). Šios taisyklės turėtų standartizuoti informacijos pateikimą (ir tuo pačiu pagerinti palyginamumą) apie kone visus nors kiek su investavimu susijusius finansinius produktus – nuo struktūrinių indėlių iki investicinio gyvybės draudimo ir investicinių fondų. Idėja gera, bet „velnias slypi detalėse“.
Kadangi kompanijos analitikai ir teisininkai buvo užsivertę kitomis užduotimis, teko pačiam pasigilinti į rizikos scenarijų skaičiavimo taisykles ir atlikti šį pratimą savo valdomiems fondams. Vienas dalykas, kuris man krito akį – taisyklės pateikia labai tikslias formules, kaip turėtų būti skaičiuojama produkto rizikos kategorija bei palankūs ir nepalankūs grąžos scenarijai. Savaime tai gal ir nėra blogai, tačiau problema ta, kad visi skaičiavimai remiasi pastarųjų 5 metų istoriniais grąžos duomenimis, kurie daugelyje rinkų pasižymėjo gana mažu kintamumu, lyginant su ilgesne istorine perspektyva. Todėl yra nemažas pavojus, kad kai kurių rizikingų investicinių produktų (pvz. į JAV akcijas investuojančių fondų), apskaičiuoti rizikos rodikliai šiuo metu atrodys daug geresni nei yra iš tikrųjų.
Finansų rinkų kapinės yra nusėtos antkapiais, ant kurių užrašyta „jis per daug pasikliovė formule“. Pradedant matematikos genijų ir Nobelio laureatų valdytu LTCM fondu ir baigiant aibe bankų ir fondų, investavusių būsto paskolų rinkose 2006-aisiais. Ar tik Europos priežiūros institucijos vėl nelipa ant to paties grėblio, versdamos investicinių produktų tiekėjus vartotojams panosėn kišti abejotina statistika paremtus dokumentus?
Vis dėlto, ši mintis ne man pirmam atėjo į galvą. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Europos rinkų reguliatoriai jau yra išgirdę rinkos dalyvių kritiką būtent dėl šios problemos ir ruošia reglamento pakeitimus. Tiesa, panašu, kad siūlomos pataisos nepakeis pačių skaičiavimų, o bus labiau nukreiptos į tai, kaip šių skaičiavimų rezultatai turėtų būti pateikiami investuotojui. Galbūt šalia atsiras užrašas pakankamai dideliu šriftu: ŠIE SKAIČIAVIMAI REMIASI PASTARŲJŲ METŲ ISTORIJA. JŪSŲ NUOSTOLIAI GALI BŪTI DIDESNI NEI NURODYTA.

Apie valstybės ūkio prioritetus

Dažnokai tiek iš politikų tribūnų, tiek šiaip protingų žmonių kompanijoje prie alaus tenka išgirsti diskusijų apie tai, kokias ūkio sritis valstybė turėtų skatinti, kad Lietuva taptų konkurencinga, “žalia”, high-tech, informacinė, intelektuali ir dar visokia kokia. Deja, kol kas neteko girdėti nei vienos valstybės sponsoriuotos iniciatyvos, kuri būtų pasiekusi bent kokių apčiuopiamų rezultatų. Sėkmingiausi lietuviški verslo projektai, turėję bent kiek ryškesnį poveikį pasaulinėje rinkoje (Fermentas, IDW) tapo tokiais (pataisykit, jei klystu) ne dėl iššskirtinio valstybės dėmesio biotechnologijoms ar juolab manekenų gamybai, o dėl to, kad rado nišas, kuriose valstybės kišimasis kaip tik buvo minimalus.
Šią savaitę The Economist skiria visą temą vis didėjančiai valstybės paramai intervencijai į atskirus ūkio sektorius. Štai į ką turėtų atkreiptį dėmesį mūsų nacionalinio ūkio strategai (paryškinimai mano):

No bureaucrat could have predicted the success of Nestlé’s Nespresso coffee-capsule system—just as none foresaw that utility vehicles, vacuum cleaners and tufted carpets (to cite examples noted by Charles Schultze, an American opponent of state planning) would have been some of America’s fastest-growing industries in the 1970s. Officials ignore the potential for innovation in consumer products or services and get seduced by the hype of voguish high-tech sectors.

Straightforward steps to improve the environment for business—less red tape, more flexible labour markets, simpler tax and bankruptcy regimes—will be more effective than handouts to favoured firms or sectors.

Share

Premjeras – techninės analizės šalininkas?

Spauda skelbia, kad Andrius Kubilius, “kaip fizikas” remdamasis Lietuvos CDS grafiku, krizės pabaigą mato birželio 21d. Tikiuosi, premjeras turi labai subtilų jumoro jausmą, kurio žurnalistai savo žinutėje neperteikė, nes toks pareiškimas labai jau primena prieš keletą mėnesių sklandžiusį anekdotą:
– Ar žinai, kada akcijos kainuos nulį? Gegužės 17d.
– Iš kur žinai?
– Pridėjau liniuotę…
:)

Kubiliaus trendas
Kubiliaus trendas

Libertariškos idėjos kapitalo rinkai

Dar prieš Kalėdas kolega iš Invaldos Turto Valdymo Vitalijus Šostak (dėkui!) pasidalino nuoroda į įdomų Martin S. Fridson pranešimą, kuriame kritikuojamas valstybės kišimasis į finansų rinkas: skolintų akcijų pardavimo (short sell) ribojimai, indėlių draudimas, valstybinė socialinio draudimo (pensijų) sistema. Pagrindiniai tokios kritikos argumentai:

  • Skolintų akcijų pardavimas dažnai vaizduojamas kaip “piktavališkas”, grynai spekuliatyvus veiksmas, siekiant pasipelnyti iš kainų kritimo (suprask – iš kitų nelaimės). Tačiau akcijų pirkimas skolon kažkodėl nelaikomas tokiu “nuodėmingu”, ir nors yra lygiai toks pat spekuliatyvus, bumo laikotarpiais valdžios vyrams nekyla noras jo riboti. Skolintų akcijų pardavėjai finansų sistemoje atlieka labai svarbų vaidmenį – jie tarsi rinkos “sanitarai”, identifikuoja silpnas ir blogai valdomas bendroves, ir tokiu būdu palaiko efektyvaus kapitalo paskirstymo procesą. Jei jų nebūtų, kapitalas tekėtų į neefektyvias bendroves, kitaip sakant, būtų švaistomas. Vis dėlto, derėtų sutikti, kad akcijų pardavimas jų ne tik neturint, bet ir neketinant pasiskolinti (taip vadimi naked shorts), turėtų būti prižiūrimas ir draudžiamas, nes neegzistuojančio daikto pardavimas nėra sąžiningas.
  • Indėlių draudimo sistema yra ydinga, nes nuima rinkos dalyvių atsakomybę dėl savo sprendimų – indėlininkams nebereikia sukti galvos dėl banko patikimumo, todėl dirbtinai palaikomas “nepatikimų” bankų egzistavimas. Pranešėjo teigimu, dar XIX a. buvo sugalvota kur kas geresnė sistema – bankai, siekdami padidiniti indėlininkų pasitikėjimą, savanoriškai garantuodavo vieni už kitus, tačiau tuo pačiu įsipareigodavo atskleisti duomenis apie savo finansinę būklę ir vieni kitus prižiūrėdavo (nes rizikavo nuosavais pinigais). Ši sistema puikiai veikė!
  • Valstybinė pensijų sistema, kai valstybė savo piliečiams garantuoja tam tikras išmokas sulaukus tam tikro amžiaus yra neefektyvi ir neteisinga, nes neskatina žmonių pačių taupyti senatvei, o tik perskirsto pajamas iš dirbančiųjų pensininkams mainais į viltį, kad dabartiniai dirbantieji, sulaukę pensinio amžiaus irgi galės pragyventi iš tuometinės dirbančios kartos. Deja, demografinės tendencijos lemia, kad šie pažadai vargu ar bus įgyvendinti – jau dabartiniai pensininkai vargu ar gali pragyventi iš valstybės išmokų. Tuo pačiu metu, valstybės socialinio draudimo sistema neskatina gyventojų patiems rūpintis savo ateitimi. Be to ji nėra socialiai teisinga, nes pensijos dydis priklauso ne nuo to, koks buvo žmogaus indėlis į visuomenės gerovę jo darbo metais (dalinai išmatuojamas jo gautomis pajamomis), bet nuo to, koks bus dirbančiųjų ir pensininkų demografinis santykis jam išėjus į pensiją. (Galbūt mūsų politikams vertėtų ne kamšyti Sodros skyles privačių pensijų fondų dalyvių pinigais, o jau šiandien atvirai pasakyti, kad dabartiniai trisdešimtmečiai neturėtų dėti vilčių į valstybės pensiją ir pradėtu patys kaupti senatvei).

Be šių pagrindinių įdėjų, atskleidžiamas kitų valstybės intervencijų ydingumas: būsto įsigijimo skatinimas, politinių kampanijų vastybinis finansavimas, stadionų statybų rėmimas, etanolio subsidijos ir t.t. Su kai kuo galima nesutikti, bet idėjos tikrai vertos dėmesio.

Gandai apie kapitalizmo mirtį

Naujausia tema ekonomistų, politikų ir šiaip filosofų diskusijose – pasaulinio kapitalizmo kaip socialinės doktrinos galas. Nekrologus kapitalizmui rašo jau visa eilė gerbiamų žmonių ir leidinių – nuo Bill Gross iki Nassim Taleb ir lietuviškosios Valstybės . Pagrindinė gija šios idėjos šalininkų argumentacijoje – pastaroji pasaulio finansų krizė apnuogino kapitalizmo kaip santvarkos nestabilumą ir reikalauja, kad valstybė labiau reguliuotų ekonominius procesus. Todėl pasaulis įžengia į naują fazę: ekonominė veikla, ir pirmiausia bankų verslas, bus žymiai labiau reguliuojamas, finansavimas savo ruožtu bus daug konservatyvesnis ir brangesnis, todėl “drąsaus” verslo modeliai, leisdavę išradingiems enterpreneriams per trumpą laiką pasakiškai praturtėti, amžiams nugrims į praeitį.
Esu linkęs sutikti su pirmąją šio teiginio dalimi – išties panašu, kad valstybė bent jau artimiausioje ateityje bus linkusi daug labiau kištis į rinkos procesus (bent jau dėl to, kad dėka “pagalbos paketų” nemaža dalis privačių verslų vėl pereis į valstybės rankas). Vis dėlto, mano galva, pasiskolinant lakią Marko Twaino frazę, gandai apie kapitalizmo mirtį yra gerokai perdėti. Man išties sunku patikėti, kad krizė, kokia gili ji bebūtų, gali pakeisti žmonių prigimtį, o būtent siekį “gyventi geriau”, būti pranašesniais už kitus, kuris verčia rasti vis naujus būdus šiam tikslui pasiekti. Esu linkęs su nepasitikėjimu žiūrėti į teiginius, kad “nuo šiol viskas bus kitaip”. Ši krizė nėra nei pirma, nei paskutinė. Kaip pasaulis nesugriuvo po Didžiosios Depresijos, taip nesugrius ir dabar. O žmonės visada ras naujų būdų kaip išlaisvinti savo kūrybinį potencialą vardan vietos po saule. Nes “Greed is Good…

Ar Lietuvą išgelbės ES pinigai?

Vyrauja nuomonė, kad Lietuvai (ir naujosioms ES narėms apskritai) pergyventi sunkumus padės plūstantys ES paramos pinigai.
Praėjusią savaitę teko dalyvauti vienoje verslo atstovų diskusijoje, kur kalba sukosi apie (spėk iš 3 kartų!) krizę ir jos pasekmes Lietuvai. Įstrigo viena išsakyta mintis — pasinaudoti ES struktūrinių fondų parama darosi labai sunku, nes projektams reikia kofinansavimo iš nuosavų ar skolintų pinigų, o bankai, kaip žinia, gerokai “užsukę kranelius”. Taigi, gal “ES pinigai mus išgelbės” — tik dar vienas mitas? Įdomu būtų išgirsti su tuo susijusių žmonių komentarus.

Kodėl Rusijos rinka nebeatrodo tokia patraukli kaip anksčiau

Dar pavasarį visiems, kas norėdavo klausyti, sakiau, kad Rusijos akcijų rinka yra, ko gero, pati patraukliausia jei ne pasaulyje, tai Rytų Europoje. Akcijos buvo pigios, ekonomika kunkuliavo, nafta ir metalai brango, ir net naujasis prezidentas teikė daug vilčių, kad Rusija taps atviresnė užsienio kapitalui. Deja deja…
Šiandien Rusijos akcijos dar pigesnės nei pavasarį, tačiau kapitalas traukiasi iš šalies. Rusijos makleriai ir analitikai visa gerkle šaukia, kaip viskas beprotiškai pigu, bet šiandien Rusija nusipelno būti pigi. Ir pagrindinė priežastis, mano galva, yra išaugusi politinė rizika, kuri iki šiol buvo “nurašoma” skaičiuojant Rusijos akcijų rizikos premiją. Ir turiu galvoj visai ne Rusijos-Gruzijos konfliktą, kuris greičiau buvo pinigų atitraukimo katalizatorius, “paskutinis lašas”, kuris privertė vakariečius susimąstyti, kad Rusija galbūt nėra ta šalis, kurią jie norėjo įsivaizduoti. Politinė rizika šiuo atveju greičiau susiveda į tai, kad valstybė ir jos vadovai yra neprognozuojami, vietoj įstatymų galioja nerašytos ir retam vakariečiui suprantamos taisyklės, o V.Putinas vis labiau panašėja į Hugo Chavezą. Yukos, Shell, TNK-BP, Mechel… – istorija vėl ir vėl kartojasi. O dabar dar ir politinių santykių su Vakarais atšalimas.
Galima sutikti, kad įvykiai Rusijoje dažnai Vakarų žiniasklaidos nušviečiami vienašališkai, tačiau tai nekeičia esminio fakto – pinigai iš ten traukiasi ir greitai turbūt negrįš. Bent jau kol Rusija išliks užliūliuota didybės manijos ir jai bus nusispjaut į savo įvaizdį pasaulyje.

Troika Russia Forum

Praėjusią savaitę teko garbės apsilankyti vieno didžiausių Rusijos investicinių bankų Troika Dialog organizuotoje konferencijoje Maskvoje. Renginys išties aukšto lygio, išreklamuotas visais įmanomais kanalais ir padabintas krūva žymių žmonių – pradedant vicepremjeru Aleksejumi Kudrinu ir baigiant Richardu Bransonu. Daugelis tikėjosi išvysti ir Alaną Greenspaną, bet vietoj gyvo žmogaus teko tenkintis 3D holograma (nors ir tiesioginu ryšiu iš Washingtono). Į “laisvalaikio programą” įtraukta vakarienė stebint Didžiojo teatro baleto šokėjus, dailiojo čiuožimo šou Raudonosios aikštės čiuožykloje (Drobiazko su Vanagu buvo nepakartojami), jau nekalbant apie prabangiausius Maskvos klubus (ech, sunkus tas fondų valdytojų darbas, bet kažkas turi jį dirbti…).
Visoj šitoj makalynėj įstrigo keletas punktų:

Misha laimėjo, bet…

Na va, prezidento rinkimai Gruzijoje lyg ir neatnešė nieko netikėto – Michailas Saakašvilis laimėjo jau pirmame raunde. Ir vis dėlto… 51% mano galva yra ganėtinai slidi dauguma, greičiausiai dar sukelsianti daug abejonių ir insinuacijų. Ypač pavojingai atrodo ryškus paramos sumažėjimas, lyginant su 96% buvusiais prieš ketverius metus “rožių revoliucijos” metu. Lieka viltis, kad perrinktajam prezidentui užteks įžvalgumo sušvelninti savo gana aštrią retoriką ir dažniau ieškoti kompromisų su opozicija.
Antra vertus, nejučia prisiminiau pirmuosius Lietuvos nepriklausomybės metus, kai po dainuojančių mitingų prasidėjo aštrios politikų kovos (p. Profesorius vs AMB). Analogiška istorija ir Ukrainoje. Abiem atvejais išvada viena – tikros demokratijos gimimas turbūt dažnai būna skausmingas, tačiau vieną kartą išjudinti procesai ilgainiui atneša teisingus vaisius: laisvą rinką ir ekonominį augimą. Didžiausias pavojus šiame periode tas, kad verslo sėkmė vis dar stipriai priklauso nuo politinės valdžios malonės, o valdžiai pasikeitus “kas buvo viskas” gali greitai “tapt niekuo”.