Atostogų pasvarstymai

Porą savaičių praleidau besitrankydamas automobiliu po Europą su kiek ilgesniu apsistojimu Šveicarijoj. Begurkšnojant “pervertintą” alų ant preciziškai nupjautos pievelės Liucernos ežero pakrantėj į galvą šovė mintis, kad kai kurios valstybės ilgalaikę gerovę užsitikrina dėl to, kad tam tikru istorijos laikotarpiu atveria duris sumaniems imigrantams (Šveicarijos atveju – Prancūzijos hugenotams), kurie su savim atsineša vertingo “know-how” (pvz. moka gaminti laikrodžius ir papuošalus)…

Putinas, Kinija ir Serbijos radikalai

Žinau, žinau – buvau nepateisinamas tinginys ir daugiau nei mėnesį nieko nerašiau. Per tą laiką buvo kilę keletas minčių, bet vis kažkaip įkvėpimo pritrūkdavo. Tai dabar jas ir sureziumuosiu.

Vienas reiškinys, kuris man įstrigo pastarąjį mėnesį – tai rinkose vėl paaštrėjęs politinės rizikos suvokimas. Jei prieš porą mėnesių ji buvo daugiausiai suvokiama, kaip Irano ir JAV konfrontacija, tai gegužę rinkos vėl prisiminė, kad visgi egzistuoja ir kitų, nors mažesnio masto, bet ne mažiau svabių rizikų.
Apie Ukrainos politines peripetijas jau rašiau, ir jos jau nieko nebestebina. Tačiau apie Serbijos politinę situaciją iki gegužės vidurio dauguma ten dirbančių investuotojų vis dėlto, panašu, buvo pamiršę (įskaitant ir mane patį). Po sausį įvykusių parlamento rinkimų, kuriuos realiai laimėjo valdančioji koalicija, visi atsipalaidavo ir priėmė kaip savaime suprantamą sklandų vyriausybės suformavimą ir status quo išlaikymą. To pasekoje Serbijos akcijų rinka su trenksmu šovė aukštyn ir iki balandžio pabaigos kone padvigubėjo. Ir čia staiga paaiškėjo, kad valdžios vyrai per tris mėnesius nesugebėjo pasidalinti postų, sudaryti vyriausybės ir iškilo reali pirmalaikių rinkimų grėsmė. Tarsi to būtų maža, į parlamento pirmininko postą išrenkamas Radikalų partijos (beje, turinčios daugiausia vietų parlamente, bet neįeinančios į pro-vakarietišką koaliciją) atstovas, kuris iškart pareiškia, kad Serbijai nėra jokio reikalo stoti į ES. Rinkos reakcija į tai buvo žaibiška – per tris dienas kainos nukrenta beveik 15%. Visa laimė, kad tai taip pat suveikė kaip šaltas dušas valdančiąjai koalicijai ir jie per savaitgalį sugebėjo pasiekti susitarimą, tuo pačiu atstatydinti naujai išrinktą parlamento pirmininką, ir patvirtinti vyriausybę likus mažiau nei valandai iki įstatymais nustatyto termino. Rinka vėl lengviau atsiduso ir per dvi dienas vėl atstatė iki tol pasiektas aukštumas.
Vis dėlto, rizikos suvokimas turbūt tapo aiškesnis – mažų mažiausiai kaip galvosūkis pavadinimu “Kosovo”. Teisybės dėlei reiktų pridurti, kad Serbijos rinka apskritai po tokio įspūdingo šių metų augimo tapo gana brangiai įvertinta pagal bendrovių uždirbamus pelnus, ir galbūt politiniai nesklandumai tapo tik katalizatoriumi, išprovokavusiu labai jau tikėtiną rinkos korekciją. Vis dėlto, žvelgiant į ateitį vertėtų nepamiršti, kad visos audringo augimo prognozės, piešiamos Serbijai, didele dalimi priklauso nuo vieno faktoriaus – šalies stojimo į ES ir iš jos gaunamų pinigų. O tai dar toli gražu nėra įvykęs faktas.

O dabar apie Rusiją. Šiandien man susidaro toks įspūdis, kad visus tuos metus V.Putinas sukandęs dantis kentėjo kompromisus su Vakarais, o patyliukais lipdė valstybinę energetinę imperiją, kuria galėtų vieną dieną pamojuoti, panašiai kaip vienas jo pirmtakas – batu. Matyt, Putino nuomone, tokia diena išaušo. Vakarams šiandien aiškai pasakyta, kad Rusija neketina daugiau klausytis demokratijos pamokėlių, taikstytis su NATO plėtra, ar lengva ranka atsisakyti “įtakos zonų”. Be to, Rusija dar kartą pademonstravo (TNK-BP pavyzdžiu), kad jos kieme žaidimas vyks pagal jos taisykles, kur lemiamą vaidmenį turi “administracinis resursas”. Tuo tarpu Rusijos verslininkai (lojalūs Kremliui, nes kitokių neliko) puikiai išmoko naudotis Vakarų kapitalo rinkų instrumentais ir po truputį supirkinėja verslus už Rusijos ribų.
O ką Vakarai į tai? JAV nors ir švelniu tonu, bet laikosi savo. Tačiau ES, deja, atrodo bejėgiškai. Draskoma individualių interesų ji niekaip nesugeba suformuoti bendros politikos Rusijos atžvilgiu, o ką jau kalbėti apie jos laikymąsi. Galbūt toks ir buvo Putino tikslas – išbandyti, kiek valios turi ES, ir kaip toli jis gali nueiti.
Tuo tarpu investuotojai jau reaguoja į paaštrėjusią Rusijos valdžios retoriką. Nuo gegužės pradžios RTS indeksas jau nukrito apie 7,5%, iš jų pusę – per pastarąsias dvi dienas. Jei tonas nepasikeis, fejerverkų dar pamatysim.

Dar viena grėsmė besivystančioms rinkoms glūdi Kinijoje. Šiomis dienomis vis garsiau kalbama apie akcijų rinkos burbulą Kinijoje. Prieš porą savaičių The Economist parašė apie tipinius investuotojus vidinėje Kinijos rinkoje – pensininkai, studentai, batų valytojai ir namų šeimininkės. O kadangi informacija apie bendorvių veiklos rezultatus sunkiai prieinama (ir dar mažiau suprantama), vienas iš pagrindinių kriterijų pasirenkant akcijas – jų kainos ir lėkštės ryžių gatvės restoranėlyje kainos santykis. Kitaip tariant – visi pagrindiniai ingredientai burbului pūstis yra. Nenuostabu, kad tų pačių Kinijos bendrovių akcijų kainos Shanchajaus (kur leidžiama prekiauti tik kinams) ir Hong Kongo (kur leidžiama prekiauti tik užsieniečiams) biržose neretai skiriasi keletą kartų. Dėl šio fenomeno nuogastavimus jau reiškia ir Kinijos valdžia, nes suvokia galimas socialines pasekmes burbului sprogus. Tik nežino, ką daryti. Turbūt siekdami po truputį išleisti garą, jie pagaliau pradėjo liberalizuoti kapitalo judėjimą – Kinijos finansų institucijoms leista investuoti užsienio rinkose. Geriau jau tai padėtų, nes prisimenant kaip per pasaulį nuvilnijo paskutinis Kinijos rinkos “žagtelėjimas”, sunku pervertinti galimas burbulo sprogimo pasekmes.

Oranžinė revoliucija 2?

Ukrainos prezidentas V.Juščenko vakar vakare pasirašė dekretą dėl parlamento – Aukščiausiosios Rados – paleidimo ir naujų rinkimų paskelbimo. Tokio veiksmo priežastis – valdančiosios koalicijos, kurios branduolį sudaro didžiasio prezidento oponento V.Janukovičiaus vadovaujama pro-rusiška Regionų partija, bandymai į savo pusę patrauktį pavienius Rados deputatus ir tokiu būdu užsitikrinti 2/3 daugumą. Tūlo lietuvio akimis žiūrint, anoks čia nusikaltimas – mūsų Seime frakcijos skyla, jungiasi, seimūnai bėgioja iš vienos partijos į kitą, ir problemų dėl to nekyla. Pasirodo, pagal Ukrainos konstituciją, pavieniai Rados deputatai negali keisti savo priklausomybės frakcijoms, į koalicijas jungtis ar iš jų išstoti gali tik pačios frakcijos. Matyt tokiu būdu konstitucijos kūrėjai bandė užtikrinti parlamentinės daugumos stabilumą. Deja gavosi priešingai.
Keletas minčių, kurias man sukėlė pastarieji įvykiai:

  • Konstitucijos kūrėjai kažką aiškiai pražiūrėjo. Ir ne tik dėl ribojimo deputatams keisti frakcijas, bet ir dėl pačio jėgų balanso pasiskirstymo. Jau kelintas kartas, kai Ukrainoje kyla konstitucinė krizė. Prezidento, parlamento ir vyriausybės galios kažkur akivaizdžiai susikerta. Kad ir toks pavyzdys: prezidentas renkamas visuotiniuose rinkimuose, tačiau jį atšautkti teisę turi parlamento 2/3 dauguma. Prezidentas dekretu paleidžia parlamentą, bet parlamentas nepaklūsta, o prezidento dekretą apskundžia konstituciniam teismui.
  • Situacija kažkuom primena 1993 spalį Maskvoje, kai prezidentui B.Jelcinui paleidus Rusijos Aukščiausiąją Tarybą, ji nepakluso ir net jėga bandė paimti Maskvos meriją ir Ostankino televiziją. Jelcinas tuomet prieš “maištininkus” pasiuntė tankus. Telieka viltis, kad tankų Kijeve neprireiks.
  • Atrodo, kad dauguma paprastų Ukrainiečių į šią “titanų dvikovą” žvelgia su pasibodėjimu ir laiko tai ne “oranžinės demokratijos” kova su “Rusijos ranka”, o greičiau paprasčiausia interesų grupių kova dėl valdžios. Tai rodo ir per pastaruosius porą metų ženkliai sumenkęs tiek paties prezidento, tiek jį palaikančios partijos “Mūsų Ukraina” reitingas.
  • Visgi sunku suprasti, ko iš naujų rinkimų tikisi Ukrainos prezidentas. Juk didelė tikimybė, kad naujosios Rados sudėtis vėl būtų gana panaši ar netgi dar mažiau jam palanki. Nejaugi tai viso labo desperatiškas bandymas išvengti (ar atitolinti) de facto valdžios praradimą?
  • Dabar apie rinkas. Nieko nuostabaus, kad į tokio masto neramumus investuotojai reaguoja mažų mažiausiai su didele atsargumo doze. Bet koks neapibrėžtumas ir normalaus valdžios darbo sutrikdymas kenkia tiek verslo procesams, tiek valstybės ekonomikai: sustoja reformos, nusikelia privatizavimas ir t.t. Todėl trumpuoju laikotarpiu geriausiu atveju galima tikėtis rinkos stagnacijos su kainų mažėjimo tendencija. Stabili ir prognozuojama valdžia, kokios spalvos ji bebūtų, šiuo pragmatišku požiūriu yra visada geresnė nei jokios. Žvelgiant į gerokai ilgesnę perspektyvą, “senosios gvardijos” sugrįžimas (tegu ir po pirmalaikių rinkimų) gali reikšti tai, kad stambusis verslas vėl grįš prie senųjų savo metodu su korupcija, nešvaria kova dėl kontrolės ir smulkiųjų akcininkų teisių pažeidimais. Tokių tendencijų po pernykščių parlamento rinkimų jau galima buvo pastebėti.

Panašu, pavasaris Ukrainoje bus karštas…