Troika Russia Forum

Praėjusią savaitę teko garbės apsilankyti vieno didžiausių Rusijos investicinių bankų Troika Dialog organizuotoje konferencijoje Maskvoje. Renginys išties aukšto lygio, išreklamuotas visais įmanomais kanalais ir padabintas krūva žymių žmonių – pradedant vicepremjeru Aleksejumi Kudrinu ir baigiant Richardu Bransonu. Daugelis tikėjosi išvysti ir Alaną Greenspaną, bet vietoj gyvo žmogaus teko tenkintis 3D holograma (nors ir tiesioginu ryšiu iš Washingtono). Į “laisvalaikio programą” įtraukta vakarienė stebint Didžiojo teatro baleto šokėjus, dailiojo čiuožimo šou Raudonosios aikštės čiuožykloje (Drobiazko su Vanagu buvo nepakartojami), jau nekalbant apie prabangiausius Maskvos klubus (ech, sunkus tas fondų valdytojų darbas, bet kažkas turi jį dirbti…).
Visoj šitoj makalynėj įstrigo keletas punktų:

Jau dugnas?..

Investicinis bankas “Finasta” šiandien paviešino savo nuomonę Baltijos rinkų atžvilgiu:

Didžiausios nebankinės finansų maklerio įmonės Lietuvoje „Finasta“ ekspertai įspėja Lietuvos investuotojus, kad panikuoti jau per vėlu ir Vilniaus biržos indeksas jau beveik pasiekė psichologinį „dugną“. Todėl investuotojams pardavinėti akcijas pigiau nei buvo įsigyta ar pasitraukti iš investicinių fondų nebeapsimoka – tikėtina, kad 2007 metų rugpjūtį prasidėjęs staigus akcijų rinkos kritimas taip pat greitai apsivers atgal ir atneš dar didesnį pelną.

Duokdie, bet – su visa derama pagarba Finastai – tai labai drąsus pareiškimas.
Panika (kaip beje ir euforija) iš tiesų vieni didžiausių racionalaus investuotojų priešų. Vis dėlto, prognozuoti trumpalaikius rinkų svyravimus labai nedėkingas darbas.
Iš mano varpinės situacija atrodytų taip:

  • Akcijas pirkti reikia tada, kai jos pigios, o ne tada, kai jos brangios
  • Daugiausiai pigių akcijų atsiranda rinkos baimės periodais
  • Pigumą arba brangumą apsprendžia įmonės verslo+turto vertė, o ne jos akcijos kainos pokytis lyginant su buvusia vakar (prieš savaitę, mėnesį…)

Pusiausvyrai palaikyti, štai citata iš sausio 7d. Financial Times straipsnio:

“Emerging market stocks may look cheap based on their historic price-earnings ratio. However, earnings have been swollen by booming economic conditions, with current profit margins far above their long-term average. If profits revert to the mean, emerging market equities would look expensive.”

Taigi, ne viskas taip paprasta…

Įspūdžiai iš Bosnijos

Praėjusią savaitę turėjom progos sudalyvauti investuotojų konferencijoje Sarajeve, kurią organizavo vietinė maklerių kontora.
Paskutinį kartą Sarajeve teko buvoti kone prieš du metus, todėl buvo smalsu pamatytį kokį progresą padarė šalis per tą laiką. Tuokart Sarajevas buvo palikęs gana slogų įspūdį, kaip miestas, kuris nedaug pasistūmėjo nuo prieš dešimt metų pasibaigusio karo laikų.
Turiu pripažinti, kad šįkart pasivaikščiojus miesto gatvėmis pagerėjimas jaučiamas: kyla nauji biurų dangoraižiai, važinėja naujesni automobiliai, daugiau madingų parduotuvių. Pakalbėję su vienu nekilnojamojo turto agentūros atstovu, sužinojom kad butų kainos nedaug atsilieka nuo Vilniaus (nors mūsų pašnekovas vis dar prognozuoja tolimesnį augimą). Kita vertus, NT paskolų rinka beveik neegzistuoja, o dauguma butų perkama už grynuosius. Pinigai į šalį daugiausiai patenka dėka emigrantų perlaidų savo giminėms bei didelio tarptautinių organizacijų (JT, NATO, ESBO) kontingento.
Vis dėlto likome gerokai nusivylę bendrovėmis, kurios prisistatė konferencijos metu. Nors pats faktas, kad jų atstovai sutiko dalyvauti, jau yra žingsnis pirmyn, tačiau prezentacijų turinys vis dar gerokai atsilieka nuo Kroatijos ar net Serbijos bendrovių atstovų. Abejonių dėl verslo filosofijos kėlė tai, kad rezultatai vis dar matuojami produkcijos natūriniais vienetais ar darbuotojų gerove, visiškai nieko neužsimenant apie pelną. Išimtimi buvo nebent pora užsienio kapitalo bankų. Nepaisant to, akcijų kainos per metus išaugo apie 3 kartus, iki mano galva sunkiai pateisinamų santykinių rodiklių, ypač įvertinant politines ir verslo rizikas.

Strategija lėtėjančios ekonomikos akivaizdoje

Šiandien turėjau garbės skaityti prezentaciją žurnalo “Investuok” organizuotame seminare. Besiruošiant jai, teko pasikrapštyti pakaušį ir su(si)formuluoti nuomonę, kokios strategijos būtų protinga laikytis neramioje nūdienos rinkoje. Jūsų teismui – pagrindiniai punktai:

  • Vengti JAV ir regionų priklausomų nuo JAV importo (Lotynų Amerika, Japonija, Kinija)
  • Atsargiai vertinti valstybes/bendroves, priklausomas nuo paskolų (Baltijos šalys, Turkija, bankai)
  • Sumažinti augimo prielaidas bendrovių vertinimuose
  • Ieškoti patikimų, stabiliai veikinčių, bet neįvertintų bendrovių
  • Orientuotis į “saugius” sektorius (kasdienio vartojimo prekės, komunalinės paslaugos, telekomai, “dividendinės” akcijos)
  • Galbūt verta prisiminti obligacijas
  • Vis dar patinka Vidurio Europa ir Rusija (manau, jos mažiausiai pažeidžiamos)…
  • …bet atidžiai stebėti žalaivų kainas, infliaciją, ekonomikos augimo statistiką

Argumentuota kritika more than welcome.

Varšuvos NT rinka

Praeitos savaitės pabaigoje teko sudalyvauti konferencijoje Varšuvoje, kur save pristatinėjo įvairūs vidurio ir rytų Europos nekilnojamojo turto fondai bei vystytojai. Antrą konferencijos dieną turėjom progą “gyvai” susipažinti su tuo, ką vystytojai veikia Varšuvoj – aplankyti visą krūvą statybviečių ir pasigrožėti tiek pat maketų.
Įspūdis maždaug toks – jei kam nors būstas Vilniuj atrodo brangus, nuvažiuokit į Varšuvą. Kvadratinis metras kad ir šiame stikliniame bokšte, kurį stato Orco (beje – trečias aukščiausias gyvenamasis pastatas Europoj), vidutiniškai kainuoja 7000 EURŲ (!).

null

Ir pusė jau parduota, nors dar iki galo nenugriautas ankščiau tame sklype stovėjęs namas.

Teisybės dėlei reiktų pasakyti, kad būsto projektų lygis gerokai skiriasi nuo mūsiškių – Vilniuje iki šiol dominuoja “dėžutės”. Tuo tarpu Varšuvoj matėm didžiulį plotą užstatytą (ir dar statomą) visai mielais keturaukščiais su vidiniais kiemeliais.

Kalbant apie biurų rinką, visą laiką galvoje sukosi mintis: Varšuvoj bet kas ir bet kur gali pristatyti bet kiek ir bet kokių dangoraižių. Ir jeigu taip, tai kur ta riba, kai jų tiesiog pasidarys per daug?

Apie analitikų nepriklausomumą, arba Amerikiečių nuotykiai Rusijoje

Kaip praneša Bloomberg, JAV investicinio banko Goldman Sachs šefas Llloyd Blankfein telefonu atsiprašė Rusijos Vneštorgbank (VTB) vado Andrejaus Kostino už Goldman analitiko praėjusią savaitę išleistą rekomendaciją “Parduoti” VTB akcijas. Per tą laiką VTB kaina rinkoje nukrito daugiau nei 10%. Be abejo, bendras pastarojo meto rinkų pesimizmas bankinio sektoriaus atžvilgiu čia turbūt suvaidino lemiamą vaidmenį, tačiau Goldman rekomendacija prie to turbūt irgi nemažai prisidėjo. Natūralu – kai vienas iš IPO organizatorių nepraėjus nei trims mėnesiams paskelbia “Sell” rekomendaciją, tai sukelia rimtų abejonių dėl tos akcijos perspektyvų.
Na,.. nebent analitikai išteisų yra visiškai nepriklausomi nuo IPO organizuojančių bankininkų. Tačiau pastarasis p.Blankfeino žestas verčia tuo suabejoti. Niekam nepaslaptis, kad Rusijos, Ukrainos analitikai yra itin linkę leisti teigiamas rekomendacijas apie akcijas, kurių paketus tuo pačiu metu stengiasi parduoti jų kolegos. Kaip taikliai pastebėjo vienas rinkos dalyvis,

“If Goldman is not prepared to support stocks post-IPO, there are plenty of other underwriters that will.”

Visgi gaila, jei toks garbingas bankas kaip Godman Sachs irgi būtų linkęs “parsiduoti už šaukštą košės”.

Ar kredito “diržų suveržimas” neuždusins rinkų?

Ilgai svarsčiau, kaip pakomentuoti praėjusių poros savaičių neramumus pasaulio akcijų rinkose, tačiau už mane tai nuostabiai padarė šios savaitės The Economist, net kelietu straipsnių apžvelgęs įvairius problemos aspektus (vedamasis, kredito rinkos, bankų bėdos, įtaka besivystančioms rinkoms), kurie puikiai atspindi ir mano atsargiai optimistišką požiūrį.
Reziume galėtų būti toks:

  • kredito rinkoms šis šaltas dušas tik į naudą, nes pastaruoju metu paskolos buvo dalinamos pernelyg nerūpestingai;
  • bankams, hedge fondams ir išvestinių instrumentų rinkoms tai bus rimtas išbandymas, tačiau nors silpnesni bus priversti iškristi iš žaidimo, rimtos institucijos turėtų sėkmingai išplaukti, o kai kurie net pasinaudos proga pigiai įsigyti priverstinai parduodamo turto;
  • pasaulio ekonomikai (įskaitant daugumą besivystančių rinkų) tai neturėtų turėti gniuždančio poveikio, nes besivystančių šalių ekonomikos yra daug sveikesnės nei prieš 10 metų, o paklausa gerokai mažiau priklausoma nuo JAV vartotojų;
  • tikėtina, kad dėl aukštų tarptautinių užsienio valiutos atsargų (Kinija, Rusija, Artimieji Rytai) bei pastaruoju metu didelių bendrovių pelnų, kurie su kaupu padengia kapitalo investicijas, dabartinis “kredito suveržimas” (credit squeeze) neperaugs į ilgalaikį reiškinį, angliškai vadinamą “credit crunch” (gal kas pasiūlys gerą lietuvišką vertimą?).

Bonus: Tony Crescenzi, “5 Reasons There Won’t Be A Credit Crunch” – CNBC

Rusijos oligarchai ruošiasi rinkimams?

Maskvoje sklando gandai, neva Rusijos oligarchai dideliais kiekiais parduoda įvairių Rusijos kompanijų akcijas, tokiu būdu kaupdami pinigus būsimų Dūmos ir prezidento rinkimų kampanijoms finansuoti. Esą tai pagrindinė priežastis, dėl kurios Rusijos rinka pastaruoju metu savo augimu taip atsilieka nuo kitų besivystančių rinkų…
Įdomi versija. Vis dėlto, jei tai net ir tiesa, nemanau, kad tai pagrindinė Rusijos rinkos vangumo priežastis. Greičiau būčiau linkęs patikėti statistika: pasak Emerging Portfolio Fund Recearch, pastarąsias šešias savaites iš eilės išėmimai iš Rusijos fondų viršija įplaukas maždaug po $50m per savaitę. Prie viso to dar pridėkime Rusiškų IPO gausą, Kovyktos telkinio istoriją, politinę trintį ir darosi nesunku įsivaizduoti, kad paklausa paprasčiausiai nesusidoroja su pasiūla.
Russia fund flows - click to enlarge

Putinas, Kinija ir Serbijos radikalai

Žinau, žinau – buvau nepateisinamas tinginys ir daugiau nei mėnesį nieko nerašiau. Per tą laiką buvo kilę keletas minčių, bet vis kažkaip įkvėpimo pritrūkdavo. Tai dabar jas ir sureziumuosiu.

Vienas reiškinys, kuris man įstrigo pastarąjį mėnesį – tai rinkose vėl paaštrėjęs politinės rizikos suvokimas. Jei prieš porą mėnesių ji buvo daugiausiai suvokiama, kaip Irano ir JAV konfrontacija, tai gegužę rinkos vėl prisiminė, kad visgi egzistuoja ir kitų, nors mažesnio masto, bet ne mažiau svabių rizikų.
Apie Ukrainos politines peripetijas jau rašiau, ir jos jau nieko nebestebina. Tačiau apie Serbijos politinę situaciją iki gegužės vidurio dauguma ten dirbančių investuotojų vis dėlto, panašu, buvo pamiršę (įskaitant ir mane patį). Po sausį įvykusių parlamento rinkimų, kuriuos realiai laimėjo valdančioji koalicija, visi atsipalaidavo ir priėmė kaip savaime suprantamą sklandų vyriausybės suformavimą ir status quo išlaikymą. To pasekoje Serbijos akcijų rinka su trenksmu šovė aukštyn ir iki balandžio pabaigos kone padvigubėjo. Ir čia staiga paaiškėjo, kad valdžios vyrai per tris mėnesius nesugebėjo pasidalinti postų, sudaryti vyriausybės ir iškilo reali pirmalaikių rinkimų grėsmė. Tarsi to būtų maža, į parlamento pirmininko postą išrenkamas Radikalų partijos (beje, turinčios daugiausia vietų parlamente, bet neįeinančios į pro-vakarietišką koaliciją) atstovas, kuris iškart pareiškia, kad Serbijai nėra jokio reikalo stoti į ES. Rinkos reakcija į tai buvo žaibiška – per tris dienas kainos nukrenta beveik 15%. Visa laimė, kad tai taip pat suveikė kaip šaltas dušas valdančiąjai koalicijai ir jie per savaitgalį sugebėjo pasiekti susitarimą, tuo pačiu atstatydinti naujai išrinktą parlamento pirmininką, ir patvirtinti vyriausybę likus mažiau nei valandai iki įstatymais nustatyto termino. Rinka vėl lengviau atsiduso ir per dvi dienas vėl atstatė iki tol pasiektas aukštumas.
Vis dėlto, rizikos suvokimas turbūt tapo aiškesnis – mažų mažiausiai kaip galvosūkis pavadinimu “Kosovo”. Teisybės dėlei reiktų pridurti, kad Serbijos rinka apskritai po tokio įspūdingo šių metų augimo tapo gana brangiai įvertinta pagal bendrovių uždirbamus pelnus, ir galbūt politiniai nesklandumai tapo tik katalizatoriumi, išprovokavusiu labai jau tikėtiną rinkos korekciją. Vis dėlto, žvelgiant į ateitį vertėtų nepamiršti, kad visos audringo augimo prognozės, piešiamos Serbijai, didele dalimi priklauso nuo vieno faktoriaus – šalies stojimo į ES ir iš jos gaunamų pinigų. O tai dar toli gražu nėra įvykęs faktas.

O dabar apie Rusiją. Šiandien man susidaro toks įspūdis, kad visus tuos metus V.Putinas sukandęs dantis kentėjo kompromisus su Vakarais, o patyliukais lipdė valstybinę energetinę imperiją, kuria galėtų vieną dieną pamojuoti, panašiai kaip vienas jo pirmtakas – batu. Matyt, Putino nuomone, tokia diena išaušo. Vakarams šiandien aiškai pasakyta, kad Rusija neketina daugiau klausytis demokratijos pamokėlių, taikstytis su NATO plėtra, ar lengva ranka atsisakyti “įtakos zonų”. Be to, Rusija dar kartą pademonstravo (TNK-BP pavyzdžiu), kad jos kieme žaidimas vyks pagal jos taisykles, kur lemiamą vaidmenį turi “administracinis resursas”. Tuo tarpu Rusijos verslininkai (lojalūs Kremliui, nes kitokių neliko) puikiai išmoko naudotis Vakarų kapitalo rinkų instrumentais ir po truputį supirkinėja verslus už Rusijos ribų.
O ką Vakarai į tai? JAV nors ir švelniu tonu, bet laikosi savo. Tačiau ES, deja, atrodo bejėgiškai. Draskoma individualių interesų ji niekaip nesugeba suformuoti bendros politikos Rusijos atžvilgiu, o ką jau kalbėti apie jos laikymąsi. Galbūt toks ir buvo Putino tikslas – išbandyti, kiek valios turi ES, ir kaip toli jis gali nueiti.
Tuo tarpu investuotojai jau reaguoja į paaštrėjusią Rusijos valdžios retoriką. Nuo gegužės pradžios RTS indeksas jau nukrito apie 7,5%, iš jų pusę – per pastarąsias dvi dienas. Jei tonas nepasikeis, fejerverkų dar pamatysim.

Dar viena grėsmė besivystančioms rinkoms glūdi Kinijoje. Šiomis dienomis vis garsiau kalbama apie akcijų rinkos burbulą Kinijoje. Prieš porą savaičių The Economist parašė apie tipinius investuotojus vidinėje Kinijos rinkoje – pensininkai, studentai, batų valytojai ir namų šeimininkės. O kadangi informacija apie bendorvių veiklos rezultatus sunkiai prieinama (ir dar mažiau suprantama), vienas iš pagrindinių kriterijų pasirenkant akcijas – jų kainos ir lėkštės ryžių gatvės restoranėlyje kainos santykis. Kitaip tariant – visi pagrindiniai ingredientai burbului pūstis yra. Nenuostabu, kad tų pačių Kinijos bendrovių akcijų kainos Shanchajaus (kur leidžiama prekiauti tik kinams) ir Hong Kongo (kur leidžiama prekiauti tik užsieniečiams) biržose neretai skiriasi keletą kartų. Dėl šio fenomeno nuogastavimus jau reiškia ir Kinijos valdžia, nes suvokia galimas socialines pasekmes burbului sprogus. Tik nežino, ką daryti. Turbūt siekdami po truputį išleisti garą, jie pagaliau pradėjo liberalizuoti kapitalo judėjimą – Kinijos finansų institucijoms leista investuoti užsienio rinkose. Geriau jau tai padėtų, nes prisimenant kaip per pasaulį nuvilnijo paskutinis Kinijos rinkos “žagtelėjimas”, sunku pervertinti galimas burbulo sprogimo pasekmes.

Oranžinė revoliucija 2?

Ukrainos prezidentas V.Juščenko vakar vakare pasirašė dekretą dėl parlamento – Aukščiausiosios Rados – paleidimo ir naujų rinkimų paskelbimo. Tokio veiksmo priežastis – valdančiosios koalicijos, kurios branduolį sudaro didžiasio prezidento oponento V.Janukovičiaus vadovaujama pro-rusiška Regionų partija, bandymai į savo pusę patrauktį pavienius Rados deputatus ir tokiu būdu užsitikrinti 2/3 daugumą. Tūlo lietuvio akimis žiūrint, anoks čia nusikaltimas – mūsų Seime frakcijos skyla, jungiasi, seimūnai bėgioja iš vienos partijos į kitą, ir problemų dėl to nekyla. Pasirodo, pagal Ukrainos konstituciją, pavieniai Rados deputatai negali keisti savo priklausomybės frakcijoms, į koalicijas jungtis ar iš jų išstoti gali tik pačios frakcijos. Matyt tokiu būdu konstitucijos kūrėjai bandė užtikrinti parlamentinės daugumos stabilumą. Deja gavosi priešingai.
Keletas minčių, kurias man sukėlė pastarieji įvykiai:

  • Konstitucijos kūrėjai kažką aiškiai pražiūrėjo. Ir ne tik dėl ribojimo deputatams keisti frakcijas, bet ir dėl pačio jėgų balanso pasiskirstymo. Jau kelintas kartas, kai Ukrainoje kyla konstitucinė krizė. Prezidento, parlamento ir vyriausybės galios kažkur akivaizdžiai susikerta. Kad ir toks pavyzdys: prezidentas renkamas visuotiniuose rinkimuose, tačiau jį atšautkti teisę turi parlamento 2/3 dauguma. Prezidentas dekretu paleidžia parlamentą, bet parlamentas nepaklūsta, o prezidento dekretą apskundžia konstituciniam teismui.
  • Situacija kažkuom primena 1993 spalį Maskvoje, kai prezidentui B.Jelcinui paleidus Rusijos Aukščiausiąją Tarybą, ji nepakluso ir net jėga bandė paimti Maskvos meriją ir Ostankino televiziją. Jelcinas tuomet prieš “maištininkus” pasiuntė tankus. Telieka viltis, kad tankų Kijeve neprireiks.
  • Atrodo, kad dauguma paprastų Ukrainiečių į šią “titanų dvikovą” žvelgia su pasibodėjimu ir laiko tai ne “oranžinės demokratijos” kova su “Rusijos ranka”, o greičiau paprasčiausia interesų grupių kova dėl valdžios. Tai rodo ir per pastaruosius porą metų ženkliai sumenkęs tiek paties prezidento, tiek jį palaikančios partijos “Mūsų Ukraina” reitingas.
  • Visgi sunku suprasti, ko iš naujų rinkimų tikisi Ukrainos prezidentas. Juk didelė tikimybė, kad naujosios Rados sudėtis vėl būtų gana panaši ar netgi dar mažiau jam palanki. Nejaugi tai viso labo desperatiškas bandymas išvengti (ar atitolinti) de facto valdžios praradimą?
  • Dabar apie rinkas. Nieko nuostabaus, kad į tokio masto neramumus investuotojai reaguoja mažų mažiausiai su didele atsargumo doze. Bet koks neapibrėžtumas ir normalaus valdžios darbo sutrikdymas kenkia tiek verslo procesams, tiek valstybės ekonomikai: sustoja reformos, nusikelia privatizavimas ir t.t. Todėl trumpuoju laikotarpiu geriausiu atveju galima tikėtis rinkos stagnacijos su kainų mažėjimo tendencija. Stabili ir prognozuojama valdžia, kokios spalvos ji bebūtų, šiuo pragmatišku požiūriu yra visada geresnė nei jokios. Žvelgiant į gerokai ilgesnę perspektyvą, “senosios gvardijos” sugrįžimas (tegu ir po pirmalaikių rinkimų) gali reikšti tai, kad stambusis verslas vėl grįš prie senųjų savo metodu su korupcija, nešvaria kova dėl kontrolės ir smulkiųjų akcininkų teisių pažeidimais. Tokių tendencijų po pernykščių parlamento rinkimų jau galima buvo pastebėti.

Panašu, pavasaris Ukrainoje bus karštas…