Category: Rinkos

Oranžinė revoliucija 2?

Ukrainos prezidentas V.Juščenko vakar vakare pasirašė dekretą dėl parlamento – Aukščiausiosios Rados – paleidimo ir naujų rinkimų paskelbimo. Tokio veiksmo priežastis – valdančiosios koalicijos, kurios branduolį sudaro didžiasio prezidento oponento V.Janukovičiaus vadovaujama pro-rusiška Regionų partija, bandymai į savo pusę patrauktį pavienius Rados deputatus ir tokiu būdu užsitikrinti 2/3 daugumą. Tūlo lietuvio akimis žiūrint, anoks čia nusikaltimas – mūsų Seime frakcijos skyla, jungiasi, seimūnai bėgioja iš vienos partijos į kitą, ir problemų dėl to nekyla. Pasirodo, pagal Ukrainos konstituciją, pavieniai Rados deputatai negali keisti savo priklausomybės frakcijoms, į koalicijas jungtis ar iš jų išstoti gali tik pačios frakcijos. Matyt tokiu būdu konstitucijos kūrėjai bandė užtikrinti parlamentinės daugumos stabilumą. Deja gavosi priešingai.
Keletas minčių, kurias man sukėlė pastarieji įvykiai:

  • Konstitucijos kūrėjai kažką aiškiai pražiūrėjo. Ir ne tik dėl ribojimo deputatams keisti frakcijas, bet ir dėl pačio jėgų balanso pasiskirstymo. Jau kelintas kartas, kai Ukrainoje kyla konstitucinė krizė. Prezidento, parlamento ir vyriausybės galios kažkur akivaizdžiai susikerta. Kad ir toks pavyzdys: prezidentas renkamas visuotiniuose rinkimuose, tačiau jį atšautkti teisę turi parlamento 2/3 dauguma. Prezidentas dekretu paleidžia parlamentą, bet parlamentas nepaklūsta, o prezidento dekretą apskundžia konstituciniam teismui.
  • Situacija kažkuom primena 1993 spalį Maskvoje, kai prezidentui B.Jelcinui paleidus Rusijos Aukščiausiąją Tarybą, ji nepakluso ir net jėga bandė paimti Maskvos meriją ir Ostankino televiziją. Jelcinas tuomet prieš “maištininkus” pasiuntė tankus. Telieka viltis, kad tankų Kijeve neprireiks.
  • Atrodo, kad dauguma paprastų Ukrainiečių į šią “titanų dvikovą” žvelgia su pasibodėjimu ir laiko tai ne “oranžinės demokratijos” kova su “Rusijos ranka”, o greičiau paprasčiausia interesų grupių kova dėl valdžios. Tai rodo ir per pastaruosius porą metų ženkliai sumenkęs tiek paties prezidento, tiek jį palaikančios partijos “Mūsų Ukraina” reitingas.
  • Visgi sunku suprasti, ko iš naujų rinkimų tikisi Ukrainos prezidentas. Juk didelė tikimybė, kad naujosios Rados sudėtis vėl būtų gana panaši ar netgi dar mažiau jam palanki. Nejaugi tai viso labo desperatiškas bandymas išvengti (ar atitolinti) de facto valdžios praradimą?
  • Dabar apie rinkas. Nieko nuostabaus, kad į tokio masto neramumus investuotojai reaguoja mažų mažiausiai su didele atsargumo doze. Bet koks neapibrėžtumas ir normalaus valdžios darbo sutrikdymas kenkia tiek verslo procesams, tiek valstybės ekonomikai: sustoja reformos, nusikelia privatizavimas ir t.t. Todėl trumpuoju laikotarpiu geriausiu atveju galima tikėtis rinkos stagnacijos su kainų mažėjimo tendencija. Stabili ir prognozuojama valdžia, kokios spalvos ji bebūtų, šiuo pragmatišku požiūriu yra visada geresnė nei jokios. Žvelgiant į gerokai ilgesnę perspektyvą, “senosios gvardijos” sugrįžimas (tegu ir po pirmalaikių rinkimų) gali reikšti tai, kad stambusis verslas vėl grįš prie senųjų savo metodu su korupcija, nešvaria kova dėl kontrolės ir smulkiųjų akcininkų teisių pažeidimais. Tokių tendencijų po pernykščių parlamento rinkimų jau galima buvo pastebėti.

Panašu, pavasaris Ukrainoje bus karštas…

Truputis “gloom and doom”

Nuoroda, kurią radau Ryčio bloge:
Five reasons why this is a crash, not a correction

Nors (vis dar) nesu toks didelis pesimistas, bet argumentai priverčia susimąstyti. Vilties teikia autoriaus komentaras:

In market downturns investors will start to differentiate more between well-run and badly-run companies than during upturns, or in a bubble phase, when they buy anything. […] I believe that we are entering a long-run bear phase in equity markets – not necessarily a big-bang market downturn. In such a bear phase it is possible for investors to realise good returns, but it is more difficult.

Koreliacija: developed vs emerging

Dar prieš kurį laiką investuojantieji Rytų Europos rinkose galėjo pasidžiaugti tuo, kad šių rinkų svyravimai mažai priklausydavo nuo pokyčių didžiosiose išvystytose rinkose – JAV, Vakarų Europos, Japonijos. Jos (kaip ir besivystančios rinkos apskritai) netgi buvo tam tikra “alternatyvi turto klasė”, leidžianti pasiekti geresnį grąžos ir rizikos santykį didiesiems pasauliniams fondams. Tačiau pastarosiomis savaitėms, rytais pažiūrėjus, kuom baigėsi prekyba JAV ir Japonijoje, galima nesunkiai nuspėti, kas vyks Europoje ir netgi Vilniaus biržoje. Netgi pačioje Vidurio ir Rytų Eurpoje, dar visai neseniai, pakankamai plačiai investavus, galima buvo tikėtis kad neigiamus pokyčius Baltijoje nesunkiai kompensuos Balkanai ar Rusija, ir atvirkščiai. Šiandien iš tiesų “nepriklausoma” likusi gal tik kokia Serbija.
Kas dar daugiau, prieš porą trejetą metų vakarų investuotojams Rytų Europa buvo įvardijama kaip “priešnuodis” prieš gana silpną ekonomikos augimą JAV ir Vakarų Europoje. Šiandien baimės dėl galimo JAV ekonomikos sulėtėjimo kažkodėl itin stipriai veikia kone visas besivystančias rinkas.
Kyla klausimas – kas pasikeitė? Ar ši stipri koreliacija turi kokį nors realų pagrindą, ar yra tik psichologinė, o gal atsitiktinė? Ir kokiu būdu, pavyzdžiui, JAV nekilnojamojo turto paskolų problemos fundamentaliai gali turėti įtakos Rytų Europos ekonomikoms, bendrovėms ir rinkoms? Juk vis garsiau kalbama apie tai, kad besivystančių valstybių ekonomikos ne tik tampa mažiau priklausomos nuo JAV, kaip pagrindinės eksporto rinkos, bet ir pačios ima vis labiau įtakoti pasaulio ekonomiką. Pavyzdžiui, sparčiai augantis vidaus vartojimas Kinijoje ar Rusijoje ilgainiui gali tapti netgi išvystytų valstybių ekonomikos garvežiu.

Taigi, jau keletą dienų ieškau atsakymo į šiuos klausimus ir kol kas sugalvojau tik porą galimų paaiškinimų.

  1. “Emerging markets” tapo pernelyg populiari turto klasė, į kurią suplūdo pakankamai daug spekuliacinių (“karštų”) pinigų. Todėl bet kokios baimės, susijusios su akcijomis kaip turto klase apskritai, lemia pokyčius visose akcijų rinkose, įskaitant ir besivystančias rinkas.
  2. Problemos JAV kapitalo rinkose sukuria precedentą iš naujo įvertinti rizikas, ir padidinti investuotojų reikalaujamą rizikos premiją visose rizikingose turto klasėse. To pasėkoje padidėja bendrovių bei besivystančių valstybių obligacijų marža (spreads), tuo pačiu padidėja bendrovių kapitalo kaštai besivystančiose rinkose. O tai (kaip žino bet kuris analitikas, kada nors daręs akcijos vertinimą diskontuotų pinigų srautų metodu) savo ruožtu mažina bendrovių “tikslines” kainas.

Bet kuriuo atveju, nei vienas iš šių faktorių (nors į juos, be abejo, verta atsižvelgti) neturėtų itin gąsdinti atsargių, fundamentaliais vertinimo kriterijais besiremiančių investuotojų.

Tačiau gal yra dar kas nors, ko aš nematau? Ideas very welcome…

Išpardavimas – Made in China?

Šią savaitę į pasaulines akcijų rinkas pagaliau atėjo ilgai laukta korekcija. Tikėjausi ir laukiau jos jau nuo Naujųjų, nes jau tada daugelis akcijų, kurias iki tol laikiau potencialiais pirkiniais, atrodė pernelyg brangios. Vis dėlto, per tuos du mėnesius jos šoketelėjo aukštyn dar dviženkliais procentiniais dydžiais. Ir kaip visada būna tokiais atvejais, rinka “lūžta” kaip tik tada, kai jau pradedi pasiduoti vyraujančioms nuotaikoms, nes būti “pesimistu” vidury euforijos ne tik nepopuliaru, bet ir psichologiškai sunku. Ypač, kai jauti įdėmų savo investuotojų žvilgsnį pakaušyje. Taigi šįkart korekcija pasirodė pačiu laiku – dar nespėjus spjauti į visus principus ir šokti ant bangos (ačiū Petrui už pagalbą ;-) ).
Ir vėlgi, kaip dažnai būna tokiais atvejais, šiandien visi bando ieškoti tokio staigaus kritimo priežasčių. Dažniausiai minimas kaltininkas – Kinija. Kitos versijos: Iranas, Greenspanas, palūkanų pakėlimas Japonijoje… Tačiau visi šie rizikos faktoriai egzistavo ir anksčiau. Tik galbūt į juos buvo dažniau numojama ranka. Šiandien jie – verslo naujienų antraštėse. Mano galva, priežastis paprastesnė: tiesiog kurį laiką buvo pamiršta įskaičiuoti “rizikos premiją” į akcijų vertinimus (jei tokie vertinimai pastaruoju metu išvis buvo daromi).
Nepaisant to, vistiek manau, kad žiūrint fundamentaliai į kelerių metų perspektyvą, besivystančios rinkos turi gerą augimo potencialą, tačiau šiuo momentu kainoms dar reiktų šiek tiek nukristi, kad kompensuoti investuotojų vėl prisimintas rizikas. Matyt pats laikas atsargiai pradėti pirkti…