Ukrainos prezidentas V.Juščenko vakar vakare pasirašė dekretą dėl parlamento – Aukščiausiosios Rados – paleidimo ir naujų rinkimų paskelbimo. Tokio veiksmo priežastis – valdančiosios koalicijos, kurios branduolį sudaro didžiasio prezidento oponento V.Janukovičiaus vadovaujama pro-rusiška Regionų partija, bandymai į savo pusę patrauktį pavienius Rados deputatus ir tokiu būdu užsitikrinti 2/3 daugumą. Tūlo lietuvio akimis žiūrint, anoks čia nusikaltimas – mūsų Seime frakcijos skyla, jungiasi, seimūnai bėgioja iš vienos partijos į kitą, ir problemų dėl to nekyla. Pasirodo, pagal Ukrainos konstituciją, pavieniai Rados deputatai negali keisti savo priklausomybės frakcijoms, į koalicijas jungtis ar iš jų išstoti gali tik pačios frakcijos. Matyt tokiu būdu konstitucijos kūrėjai bandė užtikrinti parlamentinės daugumos stabilumą. Deja gavosi priešingai.
Keletas minčių, kurias man sukėlė pastarieji įvykiai:
- Konstitucijos kūrėjai kažką aiškiai pražiūrėjo. Ir ne tik dėl ribojimo deputatams keisti frakcijas, bet ir dėl pačio jėgų balanso pasiskirstymo. Jau kelintas kartas, kai Ukrainoje kyla konstitucinė krizė. Prezidento, parlamento ir vyriausybės galios kažkur akivaizdžiai susikerta. Kad ir toks pavyzdys: prezidentas renkamas visuotiniuose rinkimuose, tačiau jį atšautkti teisę turi parlamento 2/3 dauguma. Prezidentas dekretu paleidžia parlamentą, bet parlamentas nepaklūsta, o prezidento dekretą apskundžia konstituciniam teismui.
- Situacija kažkuom primena 1993 spalį Maskvoje, kai prezidentui B.Jelcinui paleidus Rusijos Aukščiausiąją Tarybą, ji nepakluso ir net jėga bandė paimti Maskvos meriją ir Ostankino televiziją. Jelcinas tuomet prieš “maištininkus” pasiuntė tankus. Telieka viltis, kad tankų Kijeve neprireiks.
- Atrodo, kad dauguma paprastų Ukrainiečių į šią “titanų dvikovą” žvelgia su pasibodėjimu ir laiko tai ne “oranžinės demokratijos” kova su “Rusijos ranka”, o greičiau paprasčiausia interesų grupių kova dėl valdžios. Tai rodo ir per pastaruosius porą metų ženkliai sumenkęs tiek paties prezidento, tiek jį palaikančios partijos “Mūsų Ukraina” reitingas.
- Visgi sunku suprasti, ko iš naujų rinkimų tikisi Ukrainos prezidentas. Juk didelė tikimybė, kad naujosios Rados sudėtis vėl būtų gana panaši ar netgi dar mažiau jam palanki. Nejaugi tai viso labo desperatiškas bandymas išvengti (ar atitolinti) de facto valdžios praradimą?
- Dabar apie rinkas. Nieko nuostabaus, kad į tokio masto neramumus investuotojai reaguoja mažų mažiausiai su didele atsargumo doze. Bet koks neapibrėžtumas ir normalaus valdžios darbo sutrikdymas kenkia tiek verslo procesams, tiek valstybės ekonomikai: sustoja reformos, nusikelia privatizavimas ir t.t. Todėl trumpuoju laikotarpiu geriausiu atveju galima tikėtis rinkos stagnacijos su kainų mažėjimo tendencija. Stabili ir prognozuojama valdžia, kokios spalvos ji bebūtų, šiuo pragmatišku požiūriu yra visada geresnė nei jokios. Žvelgiant į gerokai ilgesnę perspektyvą, “senosios gvardijos” sugrįžimas (tegu ir po pirmalaikių rinkimų) gali reikšti tai, kad stambusis verslas vėl grįš prie senųjų savo metodu su korupcija, nešvaria kova dėl kontrolės ir smulkiųjų akcininkų teisių pažeidimais. Tokių tendencijų po pernykščių parlamento rinkimų jau galima buvo pastebėti.
Panašu, pavasaris Ukrainoje bus karštas…