CDS pavojai, arba Kodėl piktinasi senelis Čarlis?

Prieš kelias savaites Berkshire Hathaway vicepirmininkas ir Warren’o Buffett’o “dešinioji ranka” Charlie Munger gana griežtai pasisakė apie CDS, siūlydamas juos apskritai uždrausti (CDS, angl. credit default swaps – išvestinės finansinės priemonės, susietos su tam tikru skolininku – dažniausiai obligacijų išleidėju, kurios suteikia jų turėtojui išmoką, jei skolininkas nevykdo savo įsipareigojimų). Tuo metu buvau gerokai nustebintas tokio radikalaus pasisakymo, nes man, kaip laisvosios rinkos proponentui šalininkui, toks bandymas stabdyti finansų rinkos progresą atrodo nepriimtinas. CDS iš esmės veikia kaip priemonė apsidrausti nuo skolininko kredito rizikos. Juk negalime uždrausti gyvybės draudimo tuo parindu, kad kažkam gali būti naudinga ką nors nužudyti siekiant gauti draudimo išmoką. Šie Ch.Munger žodžiai juolab pasirodė keisti, turint galvoje, kad pats Berkshire Hathaway yra sudaręs ne tokių jau menkų išvestinių sandorių.
Vis dėlto, po kurio laiko už mano akių užkliuvo istorija su Kazachstano banku BTA, kuri privertė naujai pažvelgti į CDS keliamus pavojus. BTA bankas, kaip ir daugelis paveiktas kredito krizės, susidūrė su finansavimo sunkumais, tačiau kurį laiką sėkmingai vykdė savo įsipareigojimus obligacijų turėtojams. Kol vienas iš kreditorių – Morgan Stanley bankas – netikėtai nepareikalavo grąžinti jam suteiktos paskolos. Dėl šios priežasties BTA buvo priverstas paskelbti negalįs vykdyti dalies įsipareigojimų. Tai savo ruožtu leido BTA banko CDS turėtojams reikalauti išmokų. Viskas būtų lyg ir normalu, jei ne viena aplinkybė – pats Morgan Stanley turi didelį kiekį šių CDS. Rinkoje iškart pasklido gandai, kad tarptautinis finansų gigantas galėjo tyčia stumtelėti BTA į defoltą, siekdamas pasipelnyti iš turimų CDS. Gal vis dėlto CDS nėra tokie jau nekalti instrumentai?
Kaip ten bebūtų, vis dėlto abejoju, ar jų uždraudimas yra būtent tas vienintelis geriausias vaistas. Kaip ir kiekviena išvestinė priemonė, CDS turi dvi sandorio šalis – pirkėją ir pardavėją. Tam tikra prasme, tai yra savotiškos lažybos dėl skolininko galimybių grąžinti skolas. Jei CDS pirkėjui yra naudinga, kad skolininkas bankrutuotų, tai visuomet egzistuoja antra CDS šalis, kuriai toks įvykis neša didžiulius nuostolius. Manau, kad būtent pastarojo intereso dėka (o jį atstovauja ne kas kitas, kaip tie patys profesionalūs rinkos dalyviai – investiciniai bankai ir draudimo kompanijos), CDS rinka taps atviresnė ir skaidresnė, bus sukurtos taisyklės, kurios minimizuos piktnaudžiavimo riziką. Galbūt net senelis Čarlis būtų tuo patenkintas.

Author: Donatas

Paklauskit tų, kurie mane pažįsta.

5 thoughts on “CDS pavojai, arba Kodėl piktinasi senelis Čarlis?”

  1. Sveikas, smagu matyt atsigavusi bloga (ir klausyti LR 1 radijos ;) ).

    CDS pirkejai, reikia nepamirsti, noredami laikyti nuogas pozicijas turi didele rizika, kad rinka ims ir pajudes ne i ta puse, ir jie tures postinti collateral; CDS pardavejai taip pat sekmingai gali tokius nuogus pirkejus nuskalpuoti paskolindami tuoj tuoj defaultinanciam emitentui ir sukeldami CDS rally :)

  2. Įdomu. CDS rinkoje turbūt neretai galima įžvelgti interesų konfliktų.
    Beje, ne proponentas, o šalininkas ;)

Leave a Reply to Sarunas Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *