Gandai apie kapitalizmo mirtį

Naujausia tema ekonomistų, politikų ir šiaip filosofų diskusijose – pasaulinio kapitalizmo kaip socialinės doktrinos galas. Nekrologus kapitalizmui rašo jau visa eilė gerbiamų žmonių ir leidinių – nuo Bill Gross iki Nassim Taleb ir lietuviškosios Valstybės . Pagrindinė gija šios idėjos šalininkų argumentacijoje – pastaroji pasaulio finansų krizė apnuogino kapitalizmo kaip santvarkos nestabilumą ir reikalauja, kad valstybė labiau reguliuotų ekonominius procesus. Todėl pasaulis įžengia į naują fazę: ekonominė veikla, ir pirmiausia bankų verslas, bus žymiai labiau reguliuojamas, finansavimas savo ruožtu bus daug konservatyvesnis ir brangesnis, todėl “drąsaus” verslo modeliai, leisdavę išradingiems enterpreneriams per trumpą laiką pasakiškai praturtėti, amžiams nugrims į praeitį.
Esu linkęs sutikti su pirmąją šio teiginio dalimi – išties panašu, kad valstybė bent jau artimiausioje ateityje bus linkusi daug labiau kištis į rinkos procesus (bent jau dėl to, kad dėka “pagalbos paketų” nemaža dalis privačių verslų vėl pereis į valstybės rankas). Vis dėlto, mano galva, pasiskolinant lakią Marko Twaino frazę, gandai apie kapitalizmo mirtį yra gerokai perdėti. Man išties sunku patikėti, kad krizė, kokia gili ji bebūtų, gali pakeisti žmonių prigimtį, o būtent siekį “gyventi geriau”, būti pranašesniais už kitus, kuris verčia rasti vis naujus būdus šiam tikslui pasiekti. Esu linkęs su nepasitikėjimu žiūrėti į teiginius, kad “nuo šiol viskas bus kitaip”. Ši krizė nėra nei pirma, nei paskutinė. Kaip pasaulis nesugriuvo po Didžiosios Depresijos, taip nesugrius ir dabar. O žmonės visada ras naujų būdų kaip išlaisvinti savo kūrybinį potencialą vardan vietos po saule. Nes “Greed is Good…

Ar Lietuvą išgelbės ES pinigai?

Vyrauja nuomonė, kad Lietuvai (ir naujosioms ES narėms apskritai) pergyventi sunkumus padės plūstantys ES paramos pinigai.
Praėjusią savaitę teko dalyvauti vienoje verslo atstovų diskusijoje, kur kalba sukosi apie (spėk iš 3 kartų!) krizę ir jos pasekmes Lietuvai. Įstrigo viena išsakyta mintis — pasinaudoti ES struktūrinių fondų parama darosi labai sunku, nes projektams reikia kofinansavimo iš nuosavų ar skolintų pinigų, o bankai, kaip žinia, gerokai “užsukę kranelius”. Taigi, gal “ES pinigai mus išgelbės” — tik dar vienas mitas? Įdomu būtų išgirsti su tuo susijusių žmonių komentarus.

Krizės pamokos

Taigi, taigi… Prieš pusantro mėnesio (kaip daugeliui jau tapo žinoma) teko atsisveikinti su Aurora Holding. Ką čia slėpti – gaila, kad įvykiai pasisuko būtent taip, nes į šį projektą buvo sudėta tikrai nemažai vilčių, laiko ir pastangų. Tačiau, kaip pasakė kažkuris protingas žmogus – gyvenime nebūna nesėkmių, tik pamokos. Tai štai ko aš pasimokiau:

Investuotojai nekenčia nuostolių. Kaip sakė Gordon Gekko legendiniame filme Wall Street, „niekas nesugadina mano dienos taip kaip nuostoliai“. Kad ir ką sakytų jūsų investuotojas apie tai, kad jis suvokia rizikas, investuoja ilgam ir nebijo trumpalaikių svyravimų – vos tik rinka pradės „raudonuoti“, jis pradės nerimauti. O nuo nerimo iki panikos – tik vienas žingsnis. Todėl valdytojas neturėtų daryti prielaidos, kad galės ramiai pergyventi krizę ir išlaukti, kol rinka vėl pradės kilti. Valdytojo rizikos tolerancija labai dažnai nesutampa su investuotojų.

Fondo rizika = investicijų rizika + investuotojų rizika. Fondo sėkmė ir išlikimas priklauso ne tik nuo investicijų, kurias fondas turi, ar kiek skolų yra prisiėmęs. Fondo išlikimas priklauso ir nuo to, kiek „karšti“ yra investuotojų pinigai. Jei į fondą investuojami skolinti pinigai, jie bus žymiai jautresni fondo vertės svyravimams.

Uždaras fondas turėtų būti listinguojamas. Ilgą laiką manėme turį stiprų privalumą prieš atvirus fondus. Kai rinka krenta, atvirajam fondui dažnai tenka pardavinėti akcijas labai nepalankiu momentu vien todėl, kad galėtų išmokėti pinigus pasitraukiantiems investuotojams. Uždaras fondas savo akcijų (vienetų) neišperka, todėl (teoriškai) gali investuoti į mažiau likvidžius vertybinius popierius ar išnaudoti rinkos kritimus akcijų pirkimui, nesibaimindamas pinigų atsitraukimo. Kitaip sakant, yra laisvas vykdyti savo stategiją nepaisant rinkos nuotaikų. Tačiau kai investuotojai negali tiesiog „pasitraukti“, jie gali norėti pakeisti valdytojus. Todėl protinga net ir uždaro fondo atveju suteikti investuotojams galimybę „išsigryninti“ parduodant akcijas antrinėje rinkoje – t.y. fondą listinguoti biržoje.

Pasinaudodamas proga, noriu padėkoti likimui, investuotojams ir rinkai už šias vertingas pamokas. Turbūt jums knieti sužinoti ką veiksime toliau? Kadangi į Seimą balotiruotis nespėjome, tai turbūt nieko kito nelieka, kaip daryti tą patį, ką darėme iki šiol. Turime įdėjų, bendraminčių ir vilties, kad šiais sudėtingais laikais dar yra žmonių, kurie (kaip ir mes) tiki, kad kapitalizmas nežlugo, geri verslai išliks ir jų akcijos anksčiau ar vėliau atgaus savo vertę. Kai tai įvyks, geriau jau mes būtume investavę.

Kodėl Rusijos rinka nebeatrodo tokia patraukli kaip anksčiau

Dar pavasarį visiems, kas norėdavo klausyti, sakiau, kad Rusijos akcijų rinka yra, ko gero, pati patraukliausia jei ne pasaulyje, tai Rytų Europoje. Akcijos buvo pigios, ekonomika kunkuliavo, nafta ir metalai brango, ir net naujasis prezidentas teikė daug vilčių, kad Rusija taps atviresnė užsienio kapitalui. Deja deja…
Šiandien Rusijos akcijos dar pigesnės nei pavasarį, tačiau kapitalas traukiasi iš šalies. Rusijos makleriai ir analitikai visa gerkle šaukia, kaip viskas beprotiškai pigu, bet šiandien Rusija nusipelno būti pigi. Ir pagrindinė priežastis, mano galva, yra išaugusi politinė rizika, kuri iki šiol buvo “nurašoma” skaičiuojant Rusijos akcijų rizikos premiją. Ir turiu galvoj visai ne Rusijos-Gruzijos konfliktą, kuris greičiau buvo pinigų atitraukimo katalizatorius, “paskutinis lašas”, kuris privertė vakariečius susimąstyti, kad Rusija galbūt nėra ta šalis, kurią jie norėjo įsivaizduoti. Politinė rizika šiuo atveju greičiau susiveda į tai, kad valstybė ir jos vadovai yra neprognozuojami, vietoj įstatymų galioja nerašytos ir retam vakariečiui suprantamos taisyklės, o V.Putinas vis labiau panašėja į Hugo Chavezą. Yukos, Shell, TNK-BP, Mechel… – istorija vėl ir vėl kartojasi. O dabar dar ir politinių santykių su Vakarais atšalimas.
Galima sutikti, kad įvykiai Rusijoje dažnai Vakarų žiniasklaidos nušviečiami vienašališkai, tačiau tai nekeičia esminio fakto – pinigai iš ten traukiasi ir greitai turbūt negrįš. Bent jau kol Rusija išliks užliūliuota didybės manijos ir jai bus nusispjaut į savo įvaizdį pasaulyje.

Lietuva kaip eruditų kraštas – mitas?

Lietuvaičiai dažnai mėgsta užsieniečiams save reprezentuoti kaip išsilavinusių darbštuolių šalį. Deja, tyrimai rodo kai ką kita. Pagal 15-mečių moksleivių mokslo, skaitymo ir matematikos sugebėjimus mes netgi atsiliekam nuo Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) šalių vidurkio. O štai estai ir vėl mus aplenkė…

Šaltinis: The Economist

Ieškom naujų komandos narių

Taip taip, rinkos plačios, akcijos pigios, darbo daugėja… Todėl mūsų komandai reikia “šviežio kraujo”: energingų ir protingų žmonių. Visų pirma, ieškom analitiko – apie tai plačiau Petro bloge.
Be to, ieškom vyr. finansininko(-ės), mokančio(s) vesti įmonės buhalterinę apskaitą. Darbo finansų įstaigoje patirtis yra pageidautina, tačiau kitokia patirtis plius ryžtas greitais tempais “perkąsti” naują specifiką irgi tinkama kombinacija. Svarbiausia, kad netrūktų entuziazmo kurti ir noro tobulėti. Dėl visų kitų detalių susitarsim. CV su trumpa motyvacija siųskite: donatas@auroraholding.lt

Agroverslas Ukrainoje

Praėjusią savaitę teko lankytis investuotojų konferencijoje Kijeve. Kadangi pastaruoju metu agroverlso tema tapusi gana populiari investuotojų tarpe, vieną dieną paskyriau susitikimams su visa eile šio verslo atstovų. Ukraina istoriškai garsėja kaip stipri žemės ūkio šalis (kažkada net vadinta Sovietų Sąjungos “aruodu”) – daugiausia dėl išskirtinai derlingos žemės. Todėl tikėjausi iš pirmų lūpų išgirsti, kaip šis verslas turėtų būti daromas, kokios galimybės ir pavojai.
Vis dėlto, tai pasirodė ne taip jau lengva, kaip tikėjausi. Visų pirma susidūriau su visiškai skirtingais verslo modeliais ir argumentacija, kodėl vienas ar kitas turėtų būti pranašesnis. Juos galima sugrupuoti maždaug taip:

  1. “Žemės bankas”. Šiuo metu Ukrainoje galioja draudimas žemės ūkio paskirties žemės pirkimui-pardavimui, kuris, kaip tikimasi, turėtų būti panaikintas jei ne šiemet, tai kitąmet. Šio modelio šalininkai šiuo metu sudaro nuomos sutartis su smulkiais žemės sklypų savininkais, tikėdamiesi po draudimo panaikinimo pasinaudoti pirmumo teise ir tas žemes pigiai nupirkti. Argumentuojama tuo, kad prognuozuojama žemės įsigijimo kaina bus iki 10 kartų mažesnė nei žemės kaina kaimyninėje Lenkijoje. Realiai tokio pobūdžio kompanijos šiuo metu tik kaupia žemės valdas, iš kurių kultivuoja tik labai nedidelę dalį. Pagrindinė rizika, kad panaikinus moratoriumą žemės kainos nepavyks nupirkti už tokią žemą kainą kaip tikimasi, arba kad žemės rinkos kaina taip greitai neartės prie lenkiškųjų. Žemės Ukrainoje visgi daug.
  2. Vertikaliai integruotas modelis. Yra bendrovių, kurios jau kuris laikas verčiasi tam tikrų žemės ūkio produktų gamyba (cukraus, aliejaus, pieno). Dažniausiai verslas yra prasidėjęs nuo kažkada privatizuotų perdirbimo gamyklų. Dabar tokios kompanijos, matydamos kylančias žemės ūkio žaliavų kainas, bando patys apsirūpinti savo išauginta žaliava. Rizika – specializacija viename produkte, kuris gali nepateisinti investicijų į auginimą.
  3. “Gryni” augintojai arba perdirbėjai. Šioje grupėje – bendrovės besiverčiančios tik žemės ūkio produktų auginimu arba tik perdirbimu. Visi (net ir perdirbėjai) patvirtino, kad bent jau šiuo metu augintojų maržos yra “riebesnės” nei perdirbėjų. Vis dėlto, kai kurie perdirbėjai nerodė ketinimų mestis į auginimą, o toliau koncentruotis į pagrindinį savo verslą, investicijas skiriant modernizavimui, efektyvumo gerinimui, bei plėtrai per konkurentų įsigijimus (kas galbūt yra sveikintina).

Nepaisant to, kad beveik visais atvejais, vienaip ar kitaip “išlįsdavo” žemės kaupimo tema, man priimtinesnis atrodė žemės ūkio kaip verslo, o ne spekuliacijos žemės kaina modelis. Todėl būčiau linkęs tokias kompanijas vertinti pagal jų verslo sukuriamą realų pinigų srautą, o ne turimos žemės kiekį.

Ir pabaigai – pats agroverslo kaip investavimo temos eskalavimas man po truputį jau pradeda kelti nerimo: ar tik ne taps tai nauja mada, kuri suformuos naują burbulą? Žinutė pamąstymui:

May 1 (Bloomberg) — Russia could raise its grain production fourfold by better crop management and returning fallow land to cultivation, Richard Ferguson, an analyst at Nomura Holdings Inc. in London, wrote in the Financial Times.

The country has 40 million hectares (99 million acres) of land lying fallow, equal to 50 percent of the area being cultivated, Ferguson said in the Insight column of the newspaper. The land yields 2 metric tons of wheat per hectare and has the potential to yield 5 tons, he said.

Better management and more farming could increase Russia’s production of cereal crops to 300 million tons a year, compared with 75 million tons now, Ferguson said in the newspaper.

“Aprangos” pardavimų mažėjimas: kaltininko paieškos

Šiandien “Aprangos” grupė paskelbė, jog kovo mėnesį pardavimai išaugo vos 8% lyginant su pernykščiu kovu. Atsižvelgiant į iki šiol demonstruotus aukštus dviženklius augimus – tikrai staigus sulėtėjimas. Bendrovė kaltę suvertė šaltam pavasariui ir ilgoms šventėms. Galbūt ir taip. Vis dėlto kažkur viduje kirba mintis – ar tik nebus vartotojai tiesiog pradėję mažiau leisti pinigų? Iš tiesų “Apranga” kol kas ryškiai išsiskyrė iš kitų Baltijos mažmenininkų nelėtėjančiais augimo tempais (geriausias pavyzdys – estų “Baltika”). O čia jau norėtųsi mesti plytgalį į “Aprangos” ryšių su investuotojais daržą: bet kuri save (ir investuotojus) gerbianti listinguojama mažmeninės prekybos bendrovė šalia apibendrintų pardavimų pateikia ir jų pokytį abu laikotarpius buvusiose parduotuvėse (angl. like-for-like sales). Maža to, pastarasis skaičius dar neretai išskaidomas į vidutinio kvito (average ticket) ir pirkėjų skaičiaus (traffic) pokyčius. Šie duomenys leistų kur kas geriau suprasti pirkėjų elgsenos tendencijas (pvz. vidutinio kvito mažėjimas signalizuotų, kad pirkėjai linkę išleisti mažiau). Pagaliau absoliučių pardavimų augimas iki šiol galėjo paprasčiausiai būti didele dalimi susijęs su naujų parduotuvių atidarymu.
Matyt teks palaukti balandžio mėnesio duomenų – orai visgi atšilo, o ir ilgų savaitgalių nebus.

Troika Russia Forum

Praėjusią savaitę teko garbės apsilankyti vieno didžiausių Rusijos investicinių bankų Troika Dialog organizuotoje konferencijoje Maskvoje. Renginys išties aukšto lygio, išreklamuotas visais įmanomais kanalais ir padabintas krūva žymių žmonių – pradedant vicepremjeru Aleksejumi Kudrinu ir baigiant Richardu Bransonu. Daugelis tikėjosi išvysti ir Alaną Greenspaną, bet vietoj gyvo žmogaus teko tenkintis 3D holograma (nors ir tiesioginu ryšiu iš Washingtono). Į “laisvalaikio programą” įtraukta vakarienė stebint Didžiojo teatro baleto šokėjus, dailiojo čiuožimo šou Raudonosios aikštės čiuožykloje (Drobiazko su Vanagu buvo nepakartojami), jau nekalbant apie prabangiausius Maskvos klubus (ech, sunkus tas fondų valdytojų darbas, bet kažkas turi jį dirbti…).
Visoj šitoj makalynėj įstrigo keletas punktų: