Putinas, Kinija ir Serbijos radikalai

Žinau, žinau – buvau nepateisinamas tinginys ir daugiau nei mėnesį nieko nerašiau. Per tą laiką buvo kilę keletas minčių, bet vis kažkaip įkvėpimo pritrūkdavo. Tai dabar jas ir sureziumuosiu.

Vienas reiškinys, kuris man įstrigo pastarąjį mėnesį – tai rinkose vėl paaštrėjęs politinės rizikos suvokimas. Jei prieš porą mėnesių ji buvo daugiausiai suvokiama, kaip Irano ir JAV konfrontacija, tai gegužę rinkos vėl prisiminė, kad visgi egzistuoja ir kitų, nors mažesnio masto, bet ne mažiau svabių rizikų.
Apie Ukrainos politines peripetijas jau rašiau, ir jos jau nieko nebestebina. Tačiau apie Serbijos politinę situaciją iki gegužės vidurio dauguma ten dirbančių investuotojų vis dėlto, panašu, buvo pamiršę (įskaitant ir mane patį). Po sausį įvykusių parlamento rinkimų, kuriuos realiai laimėjo valdančioji koalicija, visi atsipalaidavo ir priėmė kaip savaime suprantamą sklandų vyriausybės suformavimą ir status quo išlaikymą. To pasekoje Serbijos akcijų rinka su trenksmu šovė aukštyn ir iki balandžio pabaigos kone padvigubėjo. Ir čia staiga paaiškėjo, kad valdžios vyrai per tris mėnesius nesugebėjo pasidalinti postų, sudaryti vyriausybės ir iškilo reali pirmalaikių rinkimų grėsmė. Tarsi to būtų maža, į parlamento pirmininko postą išrenkamas Radikalų partijos (beje, turinčios daugiausia vietų parlamente, bet neįeinančios į pro-vakarietišką koaliciją) atstovas, kuris iškart pareiškia, kad Serbijai nėra jokio reikalo stoti į ES. Rinkos reakcija į tai buvo žaibiška – per tris dienas kainos nukrenta beveik 15%. Visa laimė, kad tai taip pat suveikė kaip šaltas dušas valdančiąjai koalicijai ir jie per savaitgalį sugebėjo pasiekti susitarimą, tuo pačiu atstatydinti naujai išrinktą parlamento pirmininką, ir patvirtinti vyriausybę likus mažiau nei valandai iki įstatymais nustatyto termino. Rinka vėl lengviau atsiduso ir per dvi dienas vėl atstatė iki tol pasiektas aukštumas.
Vis dėlto, rizikos suvokimas turbūt tapo aiškesnis – mažų mažiausiai kaip galvosūkis pavadinimu “Kosovo”. Teisybės dėlei reiktų pridurti, kad Serbijos rinka apskritai po tokio įspūdingo šių metų augimo tapo gana brangiai įvertinta pagal bendrovių uždirbamus pelnus, ir galbūt politiniai nesklandumai tapo tik katalizatoriumi, išprovokavusiu labai jau tikėtiną rinkos korekciją. Vis dėlto, žvelgiant į ateitį vertėtų nepamiršti, kad visos audringo augimo prognozės, piešiamos Serbijai, didele dalimi priklauso nuo vieno faktoriaus – šalies stojimo į ES ir iš jos gaunamų pinigų. O tai dar toli gražu nėra įvykęs faktas.

O dabar apie Rusiją. Šiandien man susidaro toks įspūdis, kad visus tuos metus V.Putinas sukandęs dantis kentėjo kompromisus su Vakarais, o patyliukais lipdė valstybinę energetinę imperiją, kuria galėtų vieną dieną pamojuoti, panašiai kaip vienas jo pirmtakas – batu. Matyt, Putino nuomone, tokia diena išaušo. Vakarams šiandien aiškai pasakyta, kad Rusija neketina daugiau klausytis demokratijos pamokėlių, taikstytis su NATO plėtra, ar lengva ranka atsisakyti “įtakos zonų”. Be to, Rusija dar kartą pademonstravo (TNK-BP pavyzdžiu), kad jos kieme žaidimas vyks pagal jos taisykles, kur lemiamą vaidmenį turi “administracinis resursas”. Tuo tarpu Rusijos verslininkai (lojalūs Kremliui, nes kitokių neliko) puikiai išmoko naudotis Vakarų kapitalo rinkų instrumentais ir po truputį supirkinėja verslus už Rusijos ribų.
O ką Vakarai į tai? JAV nors ir švelniu tonu, bet laikosi savo. Tačiau ES, deja, atrodo bejėgiškai. Draskoma individualių interesų ji niekaip nesugeba suformuoti bendros politikos Rusijos atžvilgiu, o ką jau kalbėti apie jos laikymąsi. Galbūt toks ir buvo Putino tikslas – išbandyti, kiek valios turi ES, ir kaip toli jis gali nueiti.
Tuo tarpu investuotojai jau reaguoja į paaštrėjusią Rusijos valdžios retoriką. Nuo gegužės pradžios RTS indeksas jau nukrito apie 7,5%, iš jų pusę – per pastarąsias dvi dienas. Jei tonas nepasikeis, fejerverkų dar pamatysim.

Dar viena grėsmė besivystančioms rinkoms glūdi Kinijoje. Šiomis dienomis vis garsiau kalbama apie akcijų rinkos burbulą Kinijoje. Prieš porą savaičių The Economist parašė apie tipinius investuotojus vidinėje Kinijos rinkoje – pensininkai, studentai, batų valytojai ir namų šeimininkės. O kadangi informacija apie bendorvių veiklos rezultatus sunkiai prieinama (ir dar mažiau suprantama), vienas iš pagrindinių kriterijų pasirenkant akcijas – jų kainos ir lėkštės ryžių gatvės restoranėlyje kainos santykis. Kitaip tariant – visi pagrindiniai ingredientai burbului pūstis yra. Nenuostabu, kad tų pačių Kinijos bendrovių akcijų kainos Shanchajaus (kur leidžiama prekiauti tik kinams) ir Hong Kongo (kur leidžiama prekiauti tik užsieniečiams) biržose neretai skiriasi keletą kartų. Dėl šio fenomeno nuogastavimus jau reiškia ir Kinijos valdžia, nes suvokia galimas socialines pasekmes burbului sprogus. Tik nežino, ką daryti. Turbūt siekdami po truputį išleisti garą, jie pagaliau pradėjo liberalizuoti kapitalo judėjimą – Kinijos finansų institucijoms leista investuoti užsienio rinkose. Geriau jau tai padėtų, nes prisimenant kaip per pasaulį nuvilnijo paskutinis Kinijos rinkos “žagtelėjimas”, sunku pervertinti galimas burbulo sprogimo pasekmes.

Investavome į Stumbrą, nes…

  1. Teisingas produktas. (“Vyrai gėrė, vyrai gers…”)
  2. Teisingas menedžmentas. (It’s all about marketing.)
  3. Teisingi daugumos akcininkai. (Prisimenat Aprangą?)
  4. Teisinga kaina. (Nors čia jau kaip kam…)

Jei žinot daugiau tokių, give me a jingle? ;)

Oranžinė revoliucija 2?

Ukrainos prezidentas V.Juščenko vakar vakare pasirašė dekretą dėl parlamento – Aukščiausiosios Rados – paleidimo ir naujų rinkimų paskelbimo. Tokio veiksmo priežastis – valdančiosios koalicijos, kurios branduolį sudaro didžiasio prezidento oponento V.Janukovičiaus vadovaujama pro-rusiška Regionų partija, bandymai į savo pusę patrauktį pavienius Rados deputatus ir tokiu būdu užsitikrinti 2/3 daugumą. Tūlo lietuvio akimis žiūrint, anoks čia nusikaltimas – mūsų Seime frakcijos skyla, jungiasi, seimūnai bėgioja iš vienos partijos į kitą, ir problemų dėl to nekyla. Pasirodo, pagal Ukrainos konstituciją, pavieniai Rados deputatai negali keisti savo priklausomybės frakcijoms, į koalicijas jungtis ar iš jų išstoti gali tik pačios frakcijos. Matyt tokiu būdu konstitucijos kūrėjai bandė užtikrinti parlamentinės daugumos stabilumą. Deja gavosi priešingai.
Keletas minčių, kurias man sukėlė pastarieji įvykiai:

  • Konstitucijos kūrėjai kažką aiškiai pražiūrėjo. Ir ne tik dėl ribojimo deputatams keisti frakcijas, bet ir dėl pačio jėgų balanso pasiskirstymo. Jau kelintas kartas, kai Ukrainoje kyla konstitucinė krizė. Prezidento, parlamento ir vyriausybės galios kažkur akivaizdžiai susikerta. Kad ir toks pavyzdys: prezidentas renkamas visuotiniuose rinkimuose, tačiau jį atšautkti teisę turi parlamento 2/3 dauguma. Prezidentas dekretu paleidžia parlamentą, bet parlamentas nepaklūsta, o prezidento dekretą apskundžia konstituciniam teismui.
  • Situacija kažkuom primena 1993 spalį Maskvoje, kai prezidentui B.Jelcinui paleidus Rusijos Aukščiausiąją Tarybą, ji nepakluso ir net jėga bandė paimti Maskvos meriją ir Ostankino televiziją. Jelcinas tuomet prieš “maištininkus” pasiuntė tankus. Telieka viltis, kad tankų Kijeve neprireiks.
  • Atrodo, kad dauguma paprastų Ukrainiečių į šią “titanų dvikovą” žvelgia su pasibodėjimu ir laiko tai ne “oranžinės demokratijos” kova su “Rusijos ranka”, o greičiau paprasčiausia interesų grupių kova dėl valdžios. Tai rodo ir per pastaruosius porą metų ženkliai sumenkęs tiek paties prezidento, tiek jį palaikančios partijos “Mūsų Ukraina” reitingas.
  • Visgi sunku suprasti, ko iš naujų rinkimų tikisi Ukrainos prezidentas. Juk didelė tikimybė, kad naujosios Rados sudėtis vėl būtų gana panaši ar netgi dar mažiau jam palanki. Nejaugi tai viso labo desperatiškas bandymas išvengti (ar atitolinti) de facto valdžios praradimą?
  • Dabar apie rinkas. Nieko nuostabaus, kad į tokio masto neramumus investuotojai reaguoja mažų mažiausiai su didele atsargumo doze. Bet koks neapibrėžtumas ir normalaus valdžios darbo sutrikdymas kenkia tiek verslo procesams, tiek valstybės ekonomikai: sustoja reformos, nusikelia privatizavimas ir t.t. Todėl trumpuoju laikotarpiu geriausiu atveju galima tikėtis rinkos stagnacijos su kainų mažėjimo tendencija. Stabili ir prognozuojama valdžia, kokios spalvos ji bebūtų, šiuo pragmatišku požiūriu yra visada geresnė nei jokios. Žvelgiant į gerokai ilgesnę perspektyvą, “senosios gvardijos” sugrįžimas (tegu ir po pirmalaikių rinkimų) gali reikšti tai, kad stambusis verslas vėl grįš prie senųjų savo metodu su korupcija, nešvaria kova dėl kontrolės ir smulkiųjų akcininkų teisių pažeidimais. Tokių tendencijų po pernykščių parlamento rinkimų jau galima buvo pastebėti.

Panašu, pavasaris Ukrainoje bus karštas…

Truputis “gloom and doom”

Nuoroda, kurią radau Ryčio bloge:
Five reasons why this is a crash, not a correction

Nors (vis dar) nesu toks didelis pesimistas, bet argumentai priverčia susimąstyti. Vilties teikia autoriaus komentaras:

In market downturns investors will start to differentiate more between well-run and badly-run companies than during upturns, or in a bubble phase, when they buy anything. […] I believe that we are entering a long-run bear phase in equity markets – not necessarily a big-bang market downturn. In such a bear phase it is possible for investors to realise good returns, but it is more difficult.

Koreliacija: developed vs emerging

Dar prieš kurį laiką investuojantieji Rytų Europos rinkose galėjo pasidžiaugti tuo, kad šių rinkų svyravimai mažai priklausydavo nuo pokyčių didžiosiose išvystytose rinkose – JAV, Vakarų Europos, Japonijos. Jos (kaip ir besivystančios rinkos apskritai) netgi buvo tam tikra “alternatyvi turto klasė”, leidžianti pasiekti geresnį grąžos ir rizikos santykį didiesiems pasauliniams fondams. Tačiau pastarosiomis savaitėms, rytais pažiūrėjus, kuom baigėsi prekyba JAV ir Japonijoje, galima nesunkiai nuspėti, kas vyks Europoje ir netgi Vilniaus biržoje. Netgi pačioje Vidurio ir Rytų Eurpoje, dar visai neseniai, pakankamai plačiai investavus, galima buvo tikėtis kad neigiamus pokyčius Baltijoje nesunkiai kompensuos Balkanai ar Rusija, ir atvirkščiai. Šiandien iš tiesų “nepriklausoma” likusi gal tik kokia Serbija.
Kas dar daugiau, prieš porą trejetą metų vakarų investuotojams Rytų Europa buvo įvardijama kaip “priešnuodis” prieš gana silpną ekonomikos augimą JAV ir Vakarų Europoje. Šiandien baimės dėl galimo JAV ekonomikos sulėtėjimo kažkodėl itin stipriai veikia kone visas besivystančias rinkas.
Kyla klausimas – kas pasikeitė? Ar ši stipri koreliacija turi kokį nors realų pagrindą, ar yra tik psichologinė, o gal atsitiktinė? Ir kokiu būdu, pavyzdžiui, JAV nekilnojamojo turto paskolų problemos fundamentaliai gali turėti įtakos Rytų Europos ekonomikoms, bendrovėms ir rinkoms? Juk vis garsiau kalbama apie tai, kad besivystančių valstybių ekonomikos ne tik tampa mažiau priklausomos nuo JAV, kaip pagrindinės eksporto rinkos, bet ir pačios ima vis labiau įtakoti pasaulio ekonomiką. Pavyzdžiui, sparčiai augantis vidaus vartojimas Kinijoje ar Rusijoje ilgainiui gali tapti netgi išvystytų valstybių ekonomikos garvežiu.

Taigi, jau keletą dienų ieškau atsakymo į šiuos klausimus ir kol kas sugalvojau tik porą galimų paaiškinimų.

  1. “Emerging markets” tapo pernelyg populiari turto klasė, į kurią suplūdo pakankamai daug spekuliacinių (“karštų”) pinigų. Todėl bet kokios baimės, susijusios su akcijomis kaip turto klase apskritai, lemia pokyčius visose akcijų rinkose, įskaitant ir besivystančias rinkas.
  2. Problemos JAV kapitalo rinkose sukuria precedentą iš naujo įvertinti rizikas, ir padidinti investuotojų reikalaujamą rizikos premiją visose rizikingose turto klasėse. To pasėkoje padidėja bendrovių bei besivystančių valstybių obligacijų marža (spreads), tuo pačiu padidėja bendrovių kapitalo kaštai besivystančiose rinkose. O tai (kaip žino bet kuris analitikas, kada nors daręs akcijos vertinimą diskontuotų pinigų srautų metodu) savo ruožtu mažina bendrovių “tikslines” kainas.

Bet kuriuo atveju, nei vienas iš šių faktorių (nors į juos, be abejo, verta atsižvelgti) neturėtų itin gąsdinti atsargių, fundamentaliais vertinimo kriterijais besiremiančių investuotojų.

Tačiau gal yra dar kas nors, ko aš nematau? Ideas very welcome…

Aurora Holding hf

Paskutiniu metu susilaukiu nemažai klausimų apie tai, ką dabar su Petru veikiam, ir kaip esam susiję su MP Banku.

Su MP Investicinio Banko įkūrėju ir pagrindiniu akcininku Margeir Petursson turėjau garbės susipažinti dar 2003-ųjų viduryje. Palaipsniui dalykiniai santykiai peraugo į draugiškus: reguliariai bediskutuojant prie vyno taurės apie rinkas ir finansus, pastebėjom, kad daugeliu atveju turim panašų požiūrį į investavimo filosofiją ir netgi finansų institucijų vadybą. Todėl, praėjusių metų pabaigoje iš Margeir atėjusi iniciatyva apie investicinės bendrovės steigimą pasirodė ne tik patraukli, bet ir gana natūrali.
Taip gimė Aurora Holding, Islandijoje registruota akcinė bendrovė. Auroros steigėjas buvo MP Investment Bank. Iškart po to jos kapitalas buvo padidintas iki 30 mln. eurų, išleidžiant akcijas, kurias įsigijo įvairūs islandų investuotojai – MP Banko klientai.
Tokiu būdu, šiandien Aurora Holding yra nepriklausoma bendrovė, kuriai MP Bankas teikia tam tikras paslaugas (apskaitos, tarpininkavimo ir pan.). Kompanijoje dirba du darbuotojai (Petras ir aš). Jos veiklos pobūdis ir strategija – investuoti turimas lėšas Rytų Europos rinkose (tiek akcijų, tiek obligacijų). Aurora formaliai neturi finansų institucijos statuso, todėl jai netaikomi investavimo apribojimai, būdingi bankams, maklerio įmonėms ar atviriems investiciniams fondams: ji gali skolintis pinigus, pardavinėti skolintas akcijas, prekiauti išvestiniais instrumentais, o diversifikavimo apribojimus nusistatėm patys ir patvirtinom valdyboje.

Vilniuje Aurora Holding yra įsikūrisi Rūdninkų g. 18/2, tačiau ši adresą kol kas daugiausia naudojame paštui, siuntiniams ir rimtesniems susitikimams, o daugiausiai laiko praleidžiame dirbdami namie arba kelyje.

Deja turiu nuliūdinti tuos, kurie jau šiandien norėtų įsigyti Auroros akcijų: ji nėra viešai kotiruojama, o ir naujų akcijų privačiai pasiūlyti kol kas neplanuoja. Vis dėlto, ketinimų tai padaryti ateityje yra, bet apie tai kalbėti dar ankstoka.

Išpardavimas – Made in China?

Šią savaitę į pasaulines akcijų rinkas pagaliau atėjo ilgai laukta korekcija. Tikėjausi ir laukiau jos jau nuo Naujųjų, nes jau tada daugelis akcijų, kurias iki tol laikiau potencialiais pirkiniais, atrodė pernelyg brangios. Vis dėlto, per tuos du mėnesius jos šoketelėjo aukštyn dar dviženkliais procentiniais dydžiais. Ir kaip visada būna tokiais atvejais, rinka “lūžta” kaip tik tada, kai jau pradedi pasiduoti vyraujančioms nuotaikoms, nes būti “pesimistu” vidury euforijos ne tik nepopuliaru, bet ir psichologiškai sunku. Ypač, kai jauti įdėmų savo investuotojų žvilgsnį pakaušyje. Taigi šįkart korekcija pasirodė pačiu laiku – dar nespėjus spjauti į visus principus ir šokti ant bangos (ačiū Petrui už pagalbą ;-) ).
Ir vėlgi, kaip dažnai būna tokiais atvejais, šiandien visi bando ieškoti tokio staigaus kritimo priežasčių. Dažniausiai minimas kaltininkas – Kinija. Kitos versijos: Iranas, Greenspanas, palūkanų pakėlimas Japonijoje… Tačiau visi šie rizikos faktoriai egzistavo ir anksčiau. Tik galbūt į juos buvo dažniau numojama ranka. Šiandien jie – verslo naujienų antraštėse. Mano galva, priežastis paprastesnė: tiesiog kurį laiką buvo pamiršta įskaičiuoti “rizikos premiją” į akcijų vertinimus (jei tokie vertinimai pastaruoju metu išvis buvo daromi).
Nepaisant to, vistiek manau, kad žiūrint fundamentaliai į kelerių metų perspektyvą, besivystančios rinkos turi gerą augimo potencialą, tačiau šiuo momentu kainoms dar reiktų šiek tiek nukristi, kad kompensuoti investuotojų vėl prisimintas rizikas. Matyt pats laikas atsargiai pradėti pirkti…

Sveiki atvykę!

Nusprendžiau įkurdinti savo “blogą” naujame “name”.  Jis dar blizga dažais ir kai kur dar trūksta dekoracijų ir akcentų, bet tai su laiku. (Beje idėjos very welcome).

Senesnius mano įrašus (kurių, turiu pripažinti, nebuvo daug) galite rasti www.blogas.lt/frejus. Galbūt kada nors prisiruošiu ir juos perkelti čia.

Taigi, užsukite kuo dažniau ir atsiveskite draugų! ;)