Pasaulis po Coronos

Šiandien su kolegomis diskutavome, kokias ilgalaikes pasekmes verslui, ekonomikai ir rinkoms turės pandemija. Turbūt nepasakysiu nieko naujo, bet štai mano “du centai”:

1) Elektroninė komercija/paslaugos – aiškus laimėtojas šitoje krizėje. Korona tiesiog stipriai paspartino trendą, kuris iki tol vyko pamažu. Visi, kas nebuvo bandę online paslaugų, buvo priversti tai padaryti. Verslai, kurie iki šiol delsė keltis į elektroninę erdvę, dabar jau turėtų suprasti, kad pasaulis pasikeitė. Aišku, praėjus pandemijai dalis pirkėjų grįš į fizines parduotuves, tačiau kita dalis jau suprato, kad internetu apsipirkinėti yra greičiau ir patogiau. Įvairios paslaugos irgi padarė naujų atradimų – nuo asmeninių trenerių iki notarų paslaugų. Manau daug dalykų nuo šiol darysim kitaip. Tai turės didelės įtakos ir su e-komercija susijusiems verslams: logstikai, užsakymų valdymui, IT paslaugoms, duomenų analizei ir t.t. Tai, kas iki šiol buvo žinoma mažam ratui, dabar taps visuotiniu poreikiu.

2) Nuotolinis darbas. Visi suprato, kad šiais laikais daugelis dalykų gali būti atliekami per atstumą. Nebūtina kažkur skristi ar važiuoti, kad sudalyvauti susirinkime. Darbas namie daugeliui toks pat produktyvus (ar net produktyvesnis) nei ofise. Apklausos rodo, kad net iki 70% ofisų darbuotojų ir po karantino norėtų dirbti nuotoliniu būdu. Kokį poveikį tai turės biurų paklausai ir transporto paslaugoms? Tikriausiai ir toliau spračiai bus tobulinami IT sprendimai online susitikimams. Laukiu, kada pasirodys VR appsai.

3) Valstybių skola. Didžiulės sumos, mestos palaikyti ekonomikai karantino metu išpūtė valstybių biudžetus ir centrinių bankų balansus. Kokį poveikį tai turės investuotojų lūkesčiams? Jei Kinija sugebės su virusu sukovoti efektyviau nei JAV, ar ji netaps geopolitiniu ir ekonominiu pasaulio centru? Ar pasaulis neįsivels į naują valiutų karą? Tikėtina, kad greitu laiku vėl atsinaujins kalbos apie pasitikėjimą euru. Pinigų spausdinimas siekiant išvengti vartojimo kainų defliacijos greičiausiai ir vėl skatins turto, pirmiausia finansinio, infliaciją (čia, mano galva, atsakymas kodėl nekrenta akcijos).

4) Anti-globalizacija. Dar prieš šią krizę plitusios izoliacijos ir nacionalizmo idėjos tik gavo naują impulsą. Vietoj to, kad susitelkusi žmonija vieningai spręstų problemą, kiekvienas užsidarė savo kieme. Kai kurios šalys skausmingai suprato, kad yra pernelyg priklausomos nuo tiekimo grandinių iš kitų šalių. Staiga paaiškėjo, kad didelė dalis svarbiausių vaistų ir medicinos priemonių gamybos koncentruota Azijoje. Pradėta kalbėti apie būtinybę gaminti gyvybiškai svarbias prekes namie. Prekybos karai turbūt tik dar labiau sustiprės artimiausioje ateityje. Deja, tokioje aplinkoje pasaulis taps ne tik mažiau efektyvus ekonomiškai (prekės bus gaminamos ne ten, kur jas gaminti pigiausia), bet ir politiškai mažiau saugus. Istoriškai geri prekybos ryšiai visada buvo vienas svarbiausių taikos garantų.

5) Technologijos ir robotizacija įgauna naują stimulą. Viruso akivaizdoje laimi procesai, reikalaujantys minimalaus fizinio žmonių įsikišimo. Antiglobalistai ir “verslo nacionalistai” naiviai tikisi, kad perkėlus gamybą namo, atitinkamai padaugės darbo vietų. Deja, greičiausiai jas užims robotai. To pasekmė – dar labiau didėjanti pajamų nelygybė ir socialinė atskirtis tarp technologijų profesionalų ir žemos kvalifikacijos darbuotojų.

6) Didėjanti verslo koncentracija. Per krizes išlieka didžiausi ir stipriausi. Ne išimtis ir dabar. Matome kaip sunkiai ir lėtai valstybės parama juda link smulkaus ir vidutinio verslo. Tuo tarpu stambūs žaidėjai gauna progą pigiai apsipirkti ir padidinti savo įtaką. Vėl įsigali “strategiškai svarbaus” verslo sąvoka, kas reiškia daugiau poltinės įtakos ir mažiau konkurencijos.

7) Didysis Brolis mato jus. Viešojo intereso ir visuomenės sveikatos vardan įdiegti mobilūs IT sprendimai sekti žmonių judėjimą ir kontaktus greičiausiai niekur nedings ir po pandemijos. Būsime labiau sekami, mūsų judėjimo duomenys bus labiau analizuojami ir jais naudojamasi. Welcome to “1984”.

Nelikvidžios investicijos: nėra kainos – nėra problemos

Jau kurį laiką pastebiu tendenciją, kad didelė dalis investuotojų mieliau renkasi „užrakinti“ savo pinigus ilgalaikėse nelikvidžiose investicijose, tokiose kaip nekilnojamojo turto, privataus kapitalo fondai ar kelerių metų trukmės privataus platinimo obligacijos, kurias teks laikyti iki išpirkimo. Tuo tarpu investavimas į biržoje prekiaujamas bendrovių akcijas ar likvidžius fondus daugeliui atrodo gerokai rizikingesnis. Kodėl taip yra?
Prieš kelias savaites mano akis užkliuvo už vieno The Economist straipsnio, kuriame kaip tik nagrinėjama ši tema. Ten cituojamas tyrimas, kuris parodė, kad nors JAV privataus kapitalo investicijų vidutinė metinė grąža per pastaruosius 30 metų net 2,43% lenkė S&P 500 indeksą, tačiau investicijos į listinguojamas mažesnės kapitalizacijos „vertės“ akcijas (kurios ir sudaro didelę dalį privataus kapitalo investavimo objektų) buvo dar pelningesnės. Yra tekę tokių tyrimų matyti ir anksčiau. Straipsnio autoriai teigia (ir aš visiškai su jais sutinku), kad priežastis yra psichologinė ir reguliacinė. Iš tiesų, tikriausiai daugelis neprofesionalių investuotojų ramiau miega, kai kasdien nemato savo investicijų kainos šuolių biržoje, o nekilnojamojo turto ar privataus kapitalo fondai savo vienetų vertę perskaičiuoja geriausiu atveju kelis kartus per metus, remdamiesi vidiniu ar nepriklausomu vertinimu, kuris, žinoma, svyruoja gerokai mažiau nei rinkos nuotaikos. Tačiau investicijos į privatų kapitalą patrauklios ir profesionaliems investuotojams, tokiems kaip pensijų fondai ar draudimo bendrovės – kaip nekeista, dėl tos pačios priežasties. Skaičiuodami savo rizikos parametrus, jie taip pat gali džiaugtis investicijomis, kurių „kaina“ svyruoja nedaug ir todėl atrodo „saugesnės“ (nepaisant to, kad jose fondai dažnai naudoja skolintą kapitalą). Kadangi visa šiuolaikinė portfelio teorija, o tuo pačiu ir dauguma rizikos valdymo modelių, paremta kainos svyravimais kaip rizikos matu, valdytojai ir reguliatoriai tokiu atveju irgi lieka patenkinti, bent jau kol neateina laikas tas nelikvidžias investicijas realizuoti. Prie tokios (ne)rizikingumo iliuzijos prisideda ir žiniasklaida – antraštės klykia kaskart, kai akcijų indeksai bent kiek stipriau susvyruoja, tuo tarpu privataus kapitalo fondų nesėkmės dažnai lieka nepastebėtos.
Vis dėlto, jei į biržoje perkamas akcijas žiūrėti kaip į verslą, kurio vertė svyruoja tikrai mažiau nei akcijų kaina, tokios investicijos nebeatrodo taip jau labai rizikingesnės. Kas jeigu pirkdami akcijas biržoje įsivaizduotume, kad birža užsidarė ir ateinančius kelerius metus neturėsime galimybės jų parduoti? Gal nežinodami kainos jaustumėmės ramiau? Iš tiesų, matant investuojančios publikos susidomėjimą nelikvidžiomis investicijomis, peršasi labai paprastas sprendimas – galbūt akcijų rinkose investuojantis fondas taptų patrauklesnis, jei savo vienetų vertę skaičiuotų tik kartą per metus, o investuotojams pasitraukti leistų tik po penkerių?

Pajamingumų kreivės inversija: dar vienas mitas?

Markui Tvenui priskiriama frazė “Į bėdą patenkame ne dėl to, ko nežinome, o dėl to, kuo esame įsitikinę, bet kas nėra tiesa”.
Vienas iš labiausiai paplitusių įsitikinimų investuotojų pasaulyje – jog pajamingumų kreivės inversija signalizuoja būsimą ekonomikos recesiją (ir tuo pačiu akcijų rinkos kritimą). Kaip argumentas dažnai pateikiama analizė, kurioje demonstruojama, kaip JAV trumpalaikių iždo obligacijų palūkanoms tapus aukštesnėms už ilgo termino obligacijų palūkanas, po kurio laiko neišvengiamai seka ekonomikos susitraukimas. Ši (nepabijosiu to žodžio) pseudo-statistika paremta 7(!) atvejais per pastaruosius 50 metų. Jau pats statistinės imties dydis kelia rimtų abejonių apie išvadų patikimumą. Prieš kurį laiką į mano rankas pateko banko UBS vyriausiojo ekonomisto straipsnis (pdf) šia tema (ačiū kolegai Simonui už nuorodą), kuriame kaip tik griaunamas šis gerai įsišaknijęs mitas. Iš tiesų, jei tai būtų realus ekonominis dėsnis, tai jis veiktų ne tik JAV, bet ir kitose valstybėse. Tačiau sąryšio tarp pajamingumų kreivės ir ekonominės recesijos nepastebėta nei Britanijoje, nei Vokietijoje, nei Japonijoje.
Kitas klausimas, kuris svarbus mums kaip investuotojams – ar yra ryšys tarp pajamingumų inversijos ir akcijų rinkos nuosmūkio? Deja ir čia faktai rodo, kad obligacijų pajamingumai vargu ar geras ateities indikatorius – kartais rinkos krenta anksčiau, kartais gerokai vėliau, o neretai jos krenta ir esant visiškai normaliai pajamingumų kreivei.
Visgi prognozavimas ir toliau išlieka nedėkingas dalykas, ypač kai kalba eina apie ateitį.