Jau kurį laiką pastebiu tendenciją, kad didelė dalis investuotojų mieliau renkasi „užrakinti“ savo pinigus ilgalaikėse nelikvidžiose investicijose, tokiose kaip nekilnojamojo turto, privataus kapitalo fondai ar kelerių metų trukmės privataus platinimo obligacijos, kurias teks laikyti iki išpirkimo. Tuo tarpu investavimas į biržoje prekiaujamas bendrovių akcijas ar likvidžius fondus daugeliui atrodo gerokai rizikingesnis. Kodėl taip yra?
Prieš kelias savaites mano akis užkliuvo už vieno The Economist straipsnio, kuriame kaip tik nagrinėjama ši tema. Ten cituojamas tyrimas, kuris parodė, kad nors JAV privataus kapitalo investicijų vidutinė metinė grąža per pastaruosius 30 metų net 2,43% lenkė S&P 500 indeksą, tačiau investicijos į listinguojamas mažesnės kapitalizacijos „vertės“ akcijas (kurios ir sudaro didelę dalį privataus kapitalo investavimo objektų) buvo dar pelningesnės. Yra tekę tokių tyrimų matyti ir anksčiau. Straipsnio autoriai teigia (ir aš visiškai su jais sutinku), kad priežastis yra psichologinė ir reguliacinė. Iš tiesų, tikriausiai daugelis neprofesionalių investuotojų ramiau miega, kai kasdien nemato savo investicijų kainos šuolių biržoje, o nekilnojamojo turto ar privataus kapitalo fondai savo vienetų vertę perskaičiuoja geriausiu atveju kelis kartus per metus, remdamiesi vidiniu ar nepriklausomu vertinimu, kuris, žinoma, svyruoja gerokai mažiau nei rinkos nuotaikos. Tačiau investicijos į privatų kapitalą patrauklios ir profesionaliems investuotojams, tokiems kaip pensijų fondai ar draudimo bendrovės – kaip nekeista, dėl tos pačios priežasties. Skaičiuodami savo rizikos parametrus, jie taip pat gali džiaugtis investicijomis, kurių „kaina“ svyruoja nedaug ir todėl atrodo „saugesnės“ (nepaisant to, kad jose fondai dažnai naudoja skolintą kapitalą). Kadangi visa šiuolaikinė portfelio teorija, o tuo pačiu ir dauguma rizikos valdymo modelių, paremta kainos svyravimais kaip rizikos matu, valdytojai ir reguliatoriai tokiu atveju irgi lieka patenkinti, bent jau kol neateina laikas tas nelikvidžias investicijas realizuoti. Prie tokios (ne)rizikingumo iliuzijos prisideda ir žiniasklaida – antraštės klykia kaskart, kai akcijų indeksai bent kiek stipriau susvyruoja, tuo tarpu privataus kapitalo fondų nesėkmės dažnai lieka nepastebėtos.
Vis dėlto, jei į biržoje perkamas akcijas žiūrėti kaip į verslą, kurio vertė svyruoja tikrai mažiau nei akcijų kaina, tokios investicijos nebeatrodo taip jau labai rizikingesnės. Kas jeigu pirkdami akcijas biržoje įsivaizduotume, kad birža užsidarė ir ateinančius kelerius metus neturėsime galimybės jų parduoti? Gal nežinodami kainos jaustumėmės ramiau? Iš tiesų, matant investuojančios publikos susidomėjimą nelikvidžiomis investicijomis, peršasi labai paprastas sprendimas – galbūt akcijų rinkose investuojantis fondas taptų patrauklesnis, jei savo vienetų vertę skaičiuotų tik kartą per metus, o investuotojams pasitraukti leistų tik po penkerių?
Skip to content