Truputis “gloom and doom”

Nuoroda, kurią radau Ryčio bloge:
Five reasons why this is a crash, not a correction

Nors (vis dar) nesu toks didelis pesimistas, bet argumentai priverčia susimąstyti. Vilties teikia autoriaus komentaras:

In market downturns investors will start to differentiate more between well-run and badly-run companies than during upturns, or in a bubble phase, when they buy anything. […] I believe that we are entering a long-run bear phase in equity markets – not necessarily a big-bang market downturn. In such a bear phase it is possible for investors to realise good returns, but it is more difficult.

Koreliacija: developed vs emerging

Dar prieš kurį laiką investuojantieji Rytų Europos rinkose galėjo pasidžiaugti tuo, kad šių rinkų svyravimai mažai priklausydavo nuo pokyčių didžiosiose išvystytose rinkose – JAV, Vakarų Europos, Japonijos. Jos (kaip ir besivystančios rinkos apskritai) netgi buvo tam tikra “alternatyvi turto klasė”, leidžianti pasiekti geresnį grąžos ir rizikos santykį didiesiems pasauliniams fondams. Tačiau pastarosiomis savaitėms, rytais pažiūrėjus, kuom baigėsi prekyba JAV ir Japonijoje, galima nesunkiai nuspėti, kas vyks Europoje ir netgi Vilniaus biržoje. Netgi pačioje Vidurio ir Rytų Eurpoje, dar visai neseniai, pakankamai plačiai investavus, galima buvo tikėtis kad neigiamus pokyčius Baltijoje nesunkiai kompensuos Balkanai ar Rusija, ir atvirkščiai. Šiandien iš tiesų “nepriklausoma” likusi gal tik kokia Serbija.
Kas dar daugiau, prieš porą trejetą metų vakarų investuotojams Rytų Europa buvo įvardijama kaip “priešnuodis” prieš gana silpną ekonomikos augimą JAV ir Vakarų Europoje. Šiandien baimės dėl galimo JAV ekonomikos sulėtėjimo kažkodėl itin stipriai veikia kone visas besivystančias rinkas.
Kyla klausimas – kas pasikeitė? Ar ši stipri koreliacija turi kokį nors realų pagrindą, ar yra tik psichologinė, o gal atsitiktinė? Ir kokiu būdu, pavyzdžiui, JAV nekilnojamojo turto paskolų problemos fundamentaliai gali turėti įtakos Rytų Europos ekonomikoms, bendrovėms ir rinkoms? Juk vis garsiau kalbama apie tai, kad besivystančių valstybių ekonomikos ne tik tampa mažiau priklausomos nuo JAV, kaip pagrindinės eksporto rinkos, bet ir pačios ima vis labiau įtakoti pasaulio ekonomiką. Pavyzdžiui, sparčiai augantis vidaus vartojimas Kinijoje ar Rusijoje ilgainiui gali tapti netgi išvystytų valstybių ekonomikos garvežiu.

Taigi, jau keletą dienų ieškau atsakymo į šiuos klausimus ir kol kas sugalvojau tik porą galimų paaiškinimų.

  1. “Emerging markets” tapo pernelyg populiari turto klasė, į kurią suplūdo pakankamai daug spekuliacinių (“karštų”) pinigų. Todėl bet kokios baimės, susijusios su akcijomis kaip turto klase apskritai, lemia pokyčius visose akcijų rinkose, įskaitant ir besivystančias rinkas.
  2. Problemos JAV kapitalo rinkose sukuria precedentą iš naujo įvertinti rizikas, ir padidinti investuotojų reikalaujamą rizikos premiją visose rizikingose turto klasėse. To pasėkoje padidėja bendrovių bei besivystančių valstybių obligacijų marža (spreads), tuo pačiu padidėja bendrovių kapitalo kaštai besivystančiose rinkose. O tai (kaip žino bet kuris analitikas, kada nors daręs akcijos vertinimą diskontuotų pinigų srautų metodu) savo ruožtu mažina bendrovių “tikslines” kainas.

Bet kuriuo atveju, nei vienas iš šių faktorių (nors į juos, be abejo, verta atsižvelgti) neturėtų itin gąsdinti atsargių, fundamentaliais vertinimo kriterijais besiremiančių investuotojų.

Tačiau gal yra dar kas nors, ko aš nematau? Ideas very welcome…

Aurora Holding hf

Paskutiniu metu susilaukiu nemažai klausimų apie tai, ką dabar su Petru veikiam, ir kaip esam susiję su MP Banku.

Su MP Investicinio Banko įkūrėju ir pagrindiniu akcininku Margeir Petursson turėjau garbės susipažinti dar 2003-ųjų viduryje. Palaipsniui dalykiniai santykiai peraugo į draugiškus: reguliariai bediskutuojant prie vyno taurės apie rinkas ir finansus, pastebėjom, kad daugeliu atveju turim panašų požiūrį į investavimo filosofiją ir netgi finansų institucijų vadybą. Todėl, praėjusių metų pabaigoje iš Margeir atėjusi iniciatyva apie investicinės bendrovės steigimą pasirodė ne tik patraukli, bet ir gana natūrali.
Taip gimė Aurora Holding, Islandijoje registruota akcinė bendrovė. Auroros steigėjas buvo MP Investment Bank. Iškart po to jos kapitalas buvo padidintas iki 30 mln. eurų, išleidžiant akcijas, kurias įsigijo įvairūs islandų investuotojai – MP Banko klientai.
Tokiu būdu, šiandien Aurora Holding yra nepriklausoma bendrovė, kuriai MP Bankas teikia tam tikras paslaugas (apskaitos, tarpininkavimo ir pan.). Kompanijoje dirba du darbuotojai (Petras ir aš). Jos veiklos pobūdis ir strategija – investuoti turimas lėšas Rytų Europos rinkose (tiek akcijų, tiek obligacijų). Aurora formaliai neturi finansų institucijos statuso, todėl jai netaikomi investavimo apribojimai, būdingi bankams, maklerio įmonėms ar atviriems investiciniams fondams: ji gali skolintis pinigus, pardavinėti skolintas akcijas, prekiauti išvestiniais instrumentais, o diversifikavimo apribojimus nusistatėm patys ir patvirtinom valdyboje.

Vilniuje Aurora Holding yra įsikūrisi Rūdninkų g. 18/2, tačiau ši adresą kol kas daugiausia naudojame paštui, siuntiniams ir rimtesniems susitikimams, o daugiausiai laiko praleidžiame dirbdami namie arba kelyje.

Deja turiu nuliūdinti tuos, kurie jau šiandien norėtų įsigyti Auroros akcijų: ji nėra viešai kotiruojama, o ir naujų akcijų privačiai pasiūlyti kol kas neplanuoja. Vis dėlto, ketinimų tai padaryti ateityje yra, bet apie tai kalbėti dar ankstoka.

Išpardavimas – Made in China?

Šią savaitę į pasaulines akcijų rinkas pagaliau atėjo ilgai laukta korekcija. Tikėjausi ir laukiau jos jau nuo Naujųjų, nes jau tada daugelis akcijų, kurias iki tol laikiau potencialiais pirkiniais, atrodė pernelyg brangios. Vis dėlto, per tuos du mėnesius jos šoketelėjo aukštyn dar dviženkliais procentiniais dydžiais. Ir kaip visada būna tokiais atvejais, rinka “lūžta” kaip tik tada, kai jau pradedi pasiduoti vyraujančioms nuotaikoms, nes būti “pesimistu” vidury euforijos ne tik nepopuliaru, bet ir psichologiškai sunku. Ypač, kai jauti įdėmų savo investuotojų žvilgsnį pakaušyje. Taigi šįkart korekcija pasirodė pačiu laiku – dar nespėjus spjauti į visus principus ir šokti ant bangos (ačiū Petrui už pagalbą ;-) ).
Ir vėlgi, kaip dažnai būna tokiais atvejais, šiandien visi bando ieškoti tokio staigaus kritimo priežasčių. Dažniausiai minimas kaltininkas – Kinija. Kitos versijos: Iranas, Greenspanas, palūkanų pakėlimas Japonijoje… Tačiau visi šie rizikos faktoriai egzistavo ir anksčiau. Tik galbūt į juos buvo dažniau numojama ranka. Šiandien jie – verslo naujienų antraštėse. Mano galva, priežastis paprastesnė: tiesiog kurį laiką buvo pamiršta įskaičiuoti “rizikos premiją” į akcijų vertinimus (jei tokie vertinimai pastaruoju metu išvis buvo daromi).
Nepaisant to, vistiek manau, kad žiūrint fundamentaliai į kelerių metų perspektyvą, besivystančios rinkos turi gerą augimo potencialą, tačiau šiuo momentu kainoms dar reiktų šiek tiek nukristi, kad kompensuoti investuotojų vėl prisimintas rizikas. Matyt pats laikas atsargiai pradėti pirkti…