Gandai apie kapitalizmo mirtį

Naujausia tema ekonomistų, politikų ir šiaip filosofų diskusijose – pasaulinio kapitalizmo kaip socialinės doktrinos galas. Nekrologus kapitalizmui rašo jau visa eilė gerbiamų žmonių ir leidinių – nuo Bill Gross iki Nassim Taleb ir lietuviškosios Valstybės . Pagrindinė gija šios idėjos šalininkų argumentacijoje – pastaroji pasaulio finansų krizė apnuogino kapitalizmo kaip santvarkos nestabilumą ir reikalauja, kad valstybė labiau reguliuotų ekonominius procesus. Todėl pasaulis įžengia į naują fazę: ekonominė veikla, ir pirmiausia bankų verslas, bus žymiai labiau reguliuojamas, finansavimas savo ruožtu bus daug konservatyvesnis ir brangesnis, todėl “drąsaus” verslo modeliai, leisdavę išradingiems enterpreneriams per trumpą laiką pasakiškai praturtėti, amžiams nugrims į praeitį.
Esu linkęs sutikti su pirmąją šio teiginio dalimi – išties panašu, kad valstybė bent jau artimiausioje ateityje bus linkusi daug labiau kištis į rinkos procesus (bent jau dėl to, kad dėka “pagalbos paketų” nemaža dalis privačių verslų vėl pereis į valstybės rankas). Vis dėlto, mano galva, pasiskolinant lakią Marko Twaino frazę, gandai apie kapitalizmo mirtį yra gerokai perdėti. Man išties sunku patikėti, kad krizė, kokia gili ji bebūtų, gali pakeisti žmonių prigimtį, o būtent siekį “gyventi geriau”, būti pranašesniais už kitus, kuris verčia rasti vis naujus būdus šiam tikslui pasiekti. Esu linkęs su nepasitikėjimu žiūrėti į teiginius, kad “nuo šiol viskas bus kitaip”. Ši krizė nėra nei pirma, nei paskutinė. Kaip pasaulis nesugriuvo po Didžiosios Depresijos, taip nesugrius ir dabar. O žmonės visada ras naujų būdų kaip išlaisvinti savo kūrybinį potencialą vardan vietos po saule. Nes “Greed is Good…