Antikrizinis kinas

Užvakar buvo išdalinti 2009-ųjų “Auksinių gaublių” kino apdovanojimai. Net keturi iš jų (įskaitant “geriausio draminio filmo” apdovanojimą) atiteko filmui “Slumdog Millionaire”, pasakojančiam apie iš Indijos lūšnyno kilusio berniuko gyvenimo istoriją ir gerovės siekį, jo svajonių išsipildymą visiems gerai žinomos TV viktorinos “Milijonierius” studijoje. Kažkaip pagalvojau, kad sunkmečiu pasisekimo turėtų sulaukti ir daugiau panašių “vilties, pastangų ir sėkmės” istorijų. Kada, jei ne dabar, žmonėms reikia įkvėpimo nenuleisti rankų ir judėti pirmyn.

Libertariškos idėjos kapitalo rinkai

Dar prieš Kalėdas kolega iš Invaldos Turto Valdymo Vitalijus Šostak (dėkui!) pasidalino nuoroda į įdomų Martin S. Fridson pranešimą, kuriame kritikuojamas valstybės kišimasis į finansų rinkas: skolintų akcijų pardavimo (short sell) ribojimai, indėlių draudimas, valstybinė socialinio draudimo (pensijų) sistema. Pagrindiniai tokios kritikos argumentai:

  • Skolintų akcijų pardavimas dažnai vaizduojamas kaip “piktavališkas”, grynai spekuliatyvus veiksmas, siekiant pasipelnyti iš kainų kritimo (suprask – iš kitų nelaimės). Tačiau akcijų pirkimas skolon kažkodėl nelaikomas tokiu “nuodėmingu”, ir nors yra lygiai toks pat spekuliatyvus, bumo laikotarpiais valdžios vyrams nekyla noras jo riboti. Skolintų akcijų pardavėjai finansų sistemoje atlieka labai svarbų vaidmenį – jie tarsi rinkos “sanitarai”, identifikuoja silpnas ir blogai valdomas bendroves, ir tokiu būdu palaiko efektyvaus kapitalo paskirstymo procesą. Jei jų nebūtų, kapitalas tekėtų į neefektyvias bendroves, kitaip sakant, būtų švaistomas. Vis dėlto, derėtų sutikti, kad akcijų pardavimas jų ne tik neturint, bet ir neketinant pasiskolinti (taip vadimi naked shorts), turėtų būti prižiūrimas ir draudžiamas, nes neegzistuojančio daikto pardavimas nėra sąžiningas.
  • Indėlių draudimo sistema yra ydinga, nes nuima rinkos dalyvių atsakomybę dėl savo sprendimų – indėlininkams nebereikia sukti galvos dėl banko patikimumo, todėl dirbtinai palaikomas “nepatikimų” bankų egzistavimas. Pranešėjo teigimu, dar XIX a. buvo sugalvota kur kas geresnė sistema – bankai, siekdami padidiniti indėlininkų pasitikėjimą, savanoriškai garantuodavo vieni už kitus, tačiau tuo pačiu įsipareigodavo atskleisti duomenis apie savo finansinę būklę ir vieni kitus prižiūrėdavo (nes rizikavo nuosavais pinigais). Ši sistema puikiai veikė!
  • Valstybinė pensijų sistema, kai valstybė savo piliečiams garantuoja tam tikras išmokas sulaukus tam tikro amžiaus yra neefektyvi ir neteisinga, nes neskatina žmonių pačių taupyti senatvei, o tik perskirsto pajamas iš dirbančiųjų pensininkams mainais į viltį, kad dabartiniai dirbantieji, sulaukę pensinio amžiaus irgi galės pragyventi iš tuometinės dirbančios kartos. Deja, demografinės tendencijos lemia, kad šie pažadai vargu ar bus įgyvendinti – jau dabartiniai pensininkai vargu ar gali pragyventi iš valstybės išmokų. Tuo pačiu metu, valstybės socialinio draudimo sistema neskatina gyventojų patiems rūpintis savo ateitimi. Be to ji nėra socialiai teisinga, nes pensijos dydis priklauso ne nuo to, koks buvo žmogaus indėlis į visuomenės gerovę jo darbo metais (dalinai išmatuojamas jo gautomis pajamomis), bet nuo to, koks bus dirbančiųjų ir pensininkų demografinis santykis jam išėjus į pensiją. (Galbūt mūsų politikams vertėtų ne kamšyti Sodros skyles privačių pensijų fondų dalyvių pinigais, o jau šiandien atvirai pasakyti, kad dabartiniai trisdešimtmečiai neturėtų dėti vilčių į valstybės pensiją ir pradėtu patys kaupti senatvei).

Be šių pagrindinių įdėjų, atskleidžiamas kitų valstybės intervencijų ydingumas: būsto įsigijimo skatinimas, politinių kampanijų vastybinis finansavimas, stadionų statybų rėmimas, etanolio subsidijos ir t.t. Su kai kuo galima nesutikti, bet idėjos tikrai vertos dėmesio.