Min Jin Lee – „Pačinko“

Mano stiliaus knyga: ilgas korėjiečių šeimos epas, besitęsiantis nuo 1910-ųjų iki pat 1990-ųjų, besidriekiantis per kelias šalis ir kelias skirtingas santvarkas. O visas pasakojimas sudėliotas Japonijos ir Korėjos istoriniame kontekste, apie kurį, prisipažinsiu, ne daug žinojau. Kaip ir nežinojau, kad korėjiečiai Japonijoje laikomi antrarūšiais žmonėmis, tikriausiai užsiimančiais nelegalia veikla (iš dalies dažnai taip ir yra: ir tenka klausti, ar taip neatsitinka dėl to, kad tiesiog legali veikla jiems neprieinama).

Knygoje labai daug temų: ir Korėjos identitetas, ir korėjietiškas charakteris, ir susiskaldymas tarp Šiaurės ir Pietų, kuris dažnai turi tiek prasmės kiek jos turėtų susiskaldymas tarp Raseinių ir Tauragės rajonų, ir žmonių be tėvynės tema, ir noras būti gerbiamam, noras kažko siekti, bet kartu nesugebėjimas paleisti savo praeities. Ir dar tas gana egzotiškas garbės suvokimas, tvirti, nieko nepaisantys principai. Dar žiupsnelis tiems kraštams neįprastos krikščionybės. Labai labai daug šioje neplonoje knygoje. Bet tikiu, kad kai kuriuos skaitytojus tokia gausa gali „užknisti“.

Man tai viena geresnių „šviežių“ knygų.

James Cortada IBM istorija

James Cortada dirbo IBM berods 45-erius metus ir, išėjęs į pensiją, parašė virš septynių šimtų puslapių knygą apie šios kompanijos istoriją. Nemanau, kad „IBM: The Rise and Fall and Reinvention of a Global Icon“ pretenduoja būti labai objektyvi – tai žvilgsnis į IBM ilgamečio darbuotojo akimis, be didelės kritikos, daugiausia tik su nuomonėmis „iš vidaus“. Tad nereikia stebėtis, jog kompanija piešiama beveik vien tik teigiamomis spalvomis: inovacijų lyderė, technologijų etalonas ir panašiai. Net ir paskutinius tris dešimtmečius vykęs IBM nuosmukis nurašomas nekompetetingiems vadovams, kurie tik norėjo mažinti kaštus ir pasinaudodami finansų inžinerija išspausti kuo didesnę akcijos kainą. Bet IBM nuosmukis prasidėjo žymiai anksčiau, dar tada, kai jiems puikiai sekėsi ir kompaniją pradėjo valdyti pardavėjai bei „procesų vergai“, o ne technologijų žmonės. Su biurokratija ir per dideliais pažadais klientams toli nenuvažiuosi, net jeigu ir turi kone monopolinę rinką.

Nors tikrai ilgai tai buvo sėkminga strategija. Nuo pat 1940-ųjų IBM nesistengė būti inovacijų smaigalyje. IBM stiprybė buvo pardavėjai ir „customer service“:

Technology turned out to be less important than sales and distribution methods. Starting with UNIVAC, we consistently outsold people who had better technology because we knew how to put the story before the customers, how to install the machines successfully, and how to hang on to the customers once we had them.

James Cortada, „IBM: The Rise and Fall and Reinvention of a Global Icon“

Geras servisas ir puikūs pardavėjai leido IBM susikurti labai patogią rinkos poziciją: IBM buvo sinonimas žodžiui „patikima“. Padėjo ir tai, kad dėl didelės rinkos dalies visi imdavo laikyti IBM rinkos standartu, o tai padėdavo uždirbti krūvas pinigų iš visokiausių priedų, perfokortų (kurios, aišku, buvo patentuotos) ir panašių papildomų prekių ir paslaugų. Tik ši komfortabili pozicija neleido jiems greitai judėti naujose rinkose: stalinių kompiuterių era buvo beveik pražiopsota (o juk IBM turėjo tapti Microsoftu, tačiau negalėjo perlipti per save ir imti konkuruoti su savo didžiųjų serverių verslu, kuris ilgą laiką buvo aukso kasyklos), „debesis“ irgi visiškai pragrotas Amazonui, Google ir tam pačiam Microsoft. Prieš penkiolika metų kiek gyvybės įpūtė IBM noras tapti konsultacine programuotojų bendrove, bet pradėjus taupyti kaštus ir perkelti viską į Rytų Europą ir Indiją IBM prarado savo patikimumo veidą – ar bent jau taip mano autorius James Cortada: daugelis jo brangiai kainuojančių bendradarbių buvo atleisti taupant kaštus.

Knyga baigiasi ties 2018-ųjų pradžia ir ji vis dar kupina vilties, kad IBM renesansas jau čia pat už kampo – Watson ir dirbtinis intelektas viską išgelbės. Bet tai tik dar vienas pardavėjų, o ne inžinierių sukurtas produktas: IBM nuosmukis tęsiasi, o Watson neatrodo, jog pateisino viltis.

Kur Lietuvoje tolimiausia iki ežero?

Kartais būna taip, kad kažkur netyčia nugirsti kokią minties nuotrupą ir po to ji vis tavęs nepalieka. Taip ir man nutiko: prieš kokį pusmetį ar net metus kažkas kažkur paklausė, kaip būtų galima sužinoti, kur yra artimiausias ežeras. Pagalvojau, kad atsakymą nesunku surasti šiek tiek pakračius atvirus geografinius ežerų duomenis. Bet tada pradėjo kirbėti nauja mintis: o kuri Lietuvos vieta yra toliausiai iki bet kokio ežero? Aišku, bėgo mėnesiai, programuoti nesiėmiau, bet klausimas vis tiek niežtėjo. Šiandien pasikasiau.

Lietuvos taškas, labiausiai nutolęs nuo bet kurio ežero yra šiek tiek į rytus nuo Pašvitinio link Peleniškių kaimo (56.16N, 23.84E). Artimiausias jam – Pasvalyje esantis Šilo ežeras, kuris yra už 35.5 km (kaip varna skrenda).

Taškas (burbuliukas), kur toliausia iki ežero. Paspaudus galima didintis.

Techninės detalės

Naudojausi Overpass Turbo užklausa ežerams atrinkti, tad kaip ir norėjau, visokie tvenkiniai, prūdai ir marios į duomenis nepateko. Tiesa, gali būti kad ir ne viskas pateko, ko reikėjo: tarkim, ne visi Vilniaus Gulbinų ežerai atsirado duomenyse.

[out:json][timeout:50];
// gather results
(
  // query part for: “lake”
  way["natural"="water"]["water"="lake"]({{bbox}});
  relation["natural"="water"]["water"="lake"]({{bbox}});
);
// print results
out body;
>;
out skel qt;

Atstumams nuo taško iki pakrantės taškų naudojausi beveik visu kodu iš šio įrašo. Nedaug ir tereikėjo ką pakeisti.

Kelios mintys apie Baltarusiją

Kaip ir daugelis, stebiu, kas dedasi Baltarusijoje – socialinis Lukašenkos kontraktas su tauta baigėsi, meilės nebeliko, rinkimus klastoti tapo sudėtingiau. Ne pačią mažiausią rolę šiuose įvykiuose suvaidino ir COVID: virusas atnešė ekonominius sunkumus, o prasta valdžios reakcija jį suvaldant perpildė kantrybės taurę. Virusas geopolitikoje dar gali atnešti nemažai pokyčių. Vienur tai perauga į neramumus, kitur – į naujas ambicijas, tikintis, kad pasaulis užsiėmęs kitais reikalais ir nesureaguos. 2020-ieji gali būti panašaus lūžio metai kaip 2008-ieji.

Kas kelias dienas savo užrašų knygelėje bandau užsirašyti kelias savo prognozes apie tai, kas bus Baltarusijoje. Esu įsitikinęs, jog jos neišsipildys, bet labai įdomu stebėti savo paties nuomonės kaitą. Pirmomis dienomis po rinkimų galvojau, jog tikimybė, kad rugsėjo pabaigoje vis dar turėsim protestus arba pasikeitusią valdžią buvo apie 20-30%, dar prieš kelias dienas jau ji atrodė 40-50%, o po dabartinių režimo svyravimų vis labiau tampu įsitikinęs, jog tai lengvai nepraeis. Esame istorinių įvykių liudininkai.

Nežinia, kuo tai pasibaigs. Nežinia, ar tai bus mums į naudą. Nežinia, ar tuo nepasinaudos (o kad turėtų bandyti, tai tikrai) Rusija. Bet tautos norą pačiai spręsti savo reikalus reikia palaikyti, net tokiu atveju kai tai gali pakenkti tavo paties realpolitik. Tik pati tauta gali išsikovoti savo laisvę, tik savo pačios pastangomis. Ir tik jai po to spręsti, kaip ji gyvens, net jei tas sugyventinis tau nepatinka. Svarbu, kad tai būtų savanoriškas, o ne primestas apsisprendimas. Dažnai tokiais atvejais prisimenu Beresnevičiaus „Imperijos darymą“: mūsų vaidmuo yra nešti šias Europos vertybes į Rytus. Atrodo, kad mums kol kas neblogai sekasi.

Kokia tikimybė, jog Baltarusija vienareikšmiškai atsigręš į vakarus? Turbūt dar nedidelė, nes reikės laimėti ne vieną vertybinį mūšį, turės sukristi nemažai teisingų aplinkybių ir dažnai turės šypsotis sėkmė. Kol kas duočiau tik 10-15% tikimybę, kad 2025-aisiais mes, Lietuvos piliečiai, galėsime Minske lankytis be vizos. Bet bent jau nebe 1-2%.

Stefan Zweig: Vakarykštis pasaulis

Jei kam nors iš tėvų kartos užsimeni, kad skaitai Stefano Zweigo knygą, jie kaip mat ima suprantamai linkčioti galvomis – „taip, taip, žinom tokį, daug esu skaitęs“. Pasirodo, tai tarpukariu buvo kone populiariausias Europos rašytojas, nors dabartinei kartai jis beveik negirdėtas. Aš pats jo nieko nesu skaitęs, net ir pavardė buvo mažai žinoma.

Zweigo „Vakarykštis pasaulis“ labai gerai atskleidžia intelektualų gyvenimą ir nuotaikas Europoje nuo 1900-ųjų iki pat Antrojo pasaulinio karo. Viskas klostėsi taip gerai, kad niekas negalėjo pagalvoti, kad gali kilti tokie baisūs karai. Amžiaus pradžioje globalizacija, humanizmas, tautų brolybė ir komercija atrodė tokia nežeidžiama, kad buvo galvojama apie amžinąją taiką, ir, kol visi buvo užsiėmę aukštomis svaičiojimais apie aukštas filosofijas, nutiko tiek daug baisių dalykų.

Įdomu ir Zweigo draugų ratas: visi žymūs rašytojai, menininkai ir teatro žmonės atrodo buvo viena draugų šutvė, nuolat bendraujantys tarpusavyje ir besikeičiantys idėjomis. Kur benuvyksi, visada rasi įdomių žmonių pašnekesiams, kur tik apsistosi, į svečius užeis dar viena įžymybė. Ir tai nebuvo nuskurdusios bohemos pasaulis – atrodo, meno žmonėmis buvo tampama tada, kai jau turi tvirtą pagrindą po kojomis (arba jį paveldi). Dirbi dėl malonumo, o ne dėl pinigų.

Ši knyga yra kartu ir rekviem Austrijos-Vengrijos imperijai – po pirmo pasaulinio karo nebeliko ne vien jos didybės, bet ir pačios valstybės. Vı̇́enos teatras tapo nebe tas. Auksinis amžius pasibaigė.

Skaitant knygą dažnai susimąstai, ar šie laikai irgi nėra kažkuo panašūs: gyvename nuolat gerėjančio gyvenimo sąlygomis, viskas kaip ir stabilu, didžiausias rūpestis – ramiai užsitikrinti sočią senatvę nusiperkant pensijų fondo draudimą. Ar ta ramybė neapgaulinga? Ar nelaukia už kampo revoliucijų metai ir radikalūs pokyčiai? Niekas to nežino.

Petras Dusburgietis. Prūsijos žemės kronika.

Na taip, ši 1326-aisiais metais rašyta knyga tikrai ne kiekvienam: joje begalė mūšių aprašymų ir beveik lietuviškai skambančių vietovių pavadinimų, bet jos nerekomenduočiau atsitiktiniam skaitytojui, nebent jis fanatiškai domisi šių kraštų viduramžių istorija.

Perskaitęs Prūsijos žemės kroniką sužinojau:

  • Prūsai gyveno nuo pat Vyslos iki Nemuno (beveik nuo Gdansko iki Gardino)
  • Sūduviai buvo laikomi prūsų gentimi
  • Dauguma kryžiuočių-prūsų karo mūšių buvo tiesiog kaimų bei pilių deginimas ir plėšimas – kariuomenės atvirame lauke susikaudavo ne taip jau ir dažnai
  • Neretai tie „mūšiai“ – tai saujelė vyrų, netikėtai puolančių baliavojantį kaimą
  • Prūsai ir baltų gentys stipriai gėrė jau prieš 700 metų, tad tiek Valančiaus, tiek Verygos kova tėra pūtimas prieš vėją:

Jiems rodosi, jog svečią būsią nepakankamai pamylėję, jeigu jis negersiąs iki apsvaigimo. Turi paprotį lažintis, kad vaišėse visi gers po lygiai ir be saiko, todėl <…> [šeimininkams] tokį saiką išgėrus, ir svečias privaląs tiek išgerti. Tokios gėrynės taip ilgai tęsiasi, iki nusigeria visi: svečias su namiškiais, žmona su vyru, sūnus su dukterimi

Petras Dusburgietis. Prūsų žemės kronika. 1326.
  • Prūsai linkę žudytis ne vien Pilėnų atveju: „Žmonės, netikėtai atsidūrę itin varganoje padėtyje, pratę patys nusižudyti
  • Vienas teutonų brolis man atrodo buvo sugalvojęs puikų pasiteisinimą, kodėl jam reikėjo daugiau nei metus nuogam miegoti su nuoga mergina: pasirodo nežinojęs, ar turės pakankamai valios išlaikyti skaistumo įžadus. Abu dievagojosi, kad pavyko ir mergina liko skaisti, o šis įvykis pateko į kroniką kaip didis stebuklas. Beveik patikėjau.
  • 1275-aisiais metais pirmą kartą paminėtas Kudaras iš Sūduvos: priėmęs tikėjimą su keliais bendrais vertėsi pagonių prūsų puldinėjimu ir apiplėšinėjimu.

Philip Augar: „The Bank That Lived a Little“

Kažkaip vasara – ne knygų skaitymo metas, bet ši knyga apie vilniečiams žinomą britų banką Barclays grąžino mane į kasdienio skaitymo ritmą. Perskaičiau stebėtinai greitai, nors kitos, dar anksčiau pradėtos knygos vis dar dūla ant spintelės.

Kad ir kaip mums Barclays vardas primena pirmąsias itin stambias investicijas į Lietuvos paslaugų sektorių, apie tai knygoje nieko nerasime: operacijų skyriaus perkėlimai tiesiog neįdomu ir ne tiek jau svarbu. Barclays turėjo žymiai daugiau problemų. Seniai seniai, daugiau nei prieš šimtą metų, tai buvo tylus ir ramus keleto kaimietiškų kredito unijų junginys, kuris tikrai nepasižymėjo verslo agresyvumu, tačiau pamažu pasikeitė vadovų komanda, o Britanijoje įvykęs Thatcher laikų finansų rinkų liberalizavimas sukėlė ir bankininkų ambicijas: nuo pat 1986-ųjų Barclays vadovai turėjo svajonę Barclays paversti vienu iš didžiausių bankų pasaulyje. Tos ambicijos baigėsi ne itin gerai, nors, tiesą pasakius, galėjo būti tikrai blogiau: prieš pat 2008-ųjų krizę buvo sutarta susijungti su olandiškuoju ABN Amro, bet brangaus sandorio pavyko išvengti. Tada pavyko pigiai nupirkti Lehman Brothers likučius, brangiai parduoti kai kurias investicijas bei išvengti nacionalizavimo. Viskas kaip ir gerai, bet po krizės laikai pasikeitė, o pats Barclays – nelabai, ir banko plėtros vizija atgyveno. Kaip ir bankininkai, kuriems premijomis būdavo išmokami dvigubai daugiau pinigų nei akcininkams: jei tai buvo normali praktika iki krizės, po krizės reguliatoriai ir akcininkai to jau nebegalėjo toleruoti. Dar galima pridėti LIBOR palūkanų fiksavimo skandalą, akcininkams nepatikusius sandorius su Kataro investuotojais ir kitas nuodėmes, tad akivaizdu, jog bankas privalėjo keistis.

Nuo to laiko Barclays stipriai susitraukė: buvo parduoti kai kurie verslai, išeita iš Afrikos rinkos, vyravo bendra traukimosi tendencija. Tad Barclays išėjimas iš Lietuvos šiame kontekste visai neypatingas. Ar tai vis dar bankas su globaliomis ambicijomis? Matyt po krizės bankų pasaulis per daug pasikeitė, kad greitu laiku apie tai būtų galima nevaržomai svajoti ir dar iš to uždirbti: reguliavimas tapo stipresnis ir tai apkarpė sparnus.

Philippa Perry: „The Book You Wish Your Parents Have Read“

Pirkau šią knygą dėl labai gerų vertinimų, bet, švelniai tariant, nusivyliau. O gal ne tiek nusivyliau, bet kažkaip nesutapo mano ir autorės požiūris ir filosofija. Knygoje galima rasti gerų patarimų apie vaikų auklėjimą ir jų emocinio intelekto ugdymą, bet jie kažkaip man buvo užgožti pirmojo skyriaus pagrindinės minties: jei su vaiku neturi kantrybės tai tikriausiai čia tavo vaikystės trauma, nes tėvai tavimi tinkamai nesirūpino. O jei manai, kad vaikystės traumos neturi, tai tik bėgi nuo savo psichologinių problemų ir nedrįsti sau to pripažinti – žodžiu, tau reiktų psichologinės pagalbos. Hrrr.

Knygoje yra ir kitų keistesnių vietų: patariama niekada šalia vaikų nesinaudoti telefonu, nes vaikai tai paims kaip blogą pavyzdį ir jiems išsivystys priklausomybės (ir ne vien nuo telefono, bet ateityje galimai ir nuo alkoholio bei narkotikų!). Jei jautiesi pavargęs, reiktų paprašyti kitų žmonių pagalbos: gal sesuo gali sutvarkyti namus, išvirti pietus ar apmokėti sąskaitas, kol leidi laiką su vaiku? Savaime suprantama, niekada negali būti jokių svarbesnių dalykų nei nuolatinis bendravimas su vaiku.

Vis dar laikausi nuomonės, kad pavargti nuo nuolatinės vaiko priežiūros yra normalu ir dėl to savo tėvų elgesio vaikystėje kaltinti nereikia. Ir juo labiau nereikia knaisiotis po pasąmonę ir save spardyti dėl tokio savo netobulumo.

Suzy Hansen: „Notes on a Foreign Country: An American Abroad in a Post-American World“

Iš tiesų nusipirkau šią knygą manydamas, kad tai knyga apie Turkiją JAV piliečio akimis. Na, ji kažkiek apie Turkiją, bet labiausiai apie pačią JAV. Autorė nemažai laiko gyveno Stambule, keliavo po Egiptą, Afganistaną, Iraką, ir šioje knygoje aprašė, ką šių šalių gyventojai mano apie Jungtines Amerikos Valstijas. Kaip galima nuspėti, galvoja jie ne per daug pozityviai, nors dar prieš kokį pusšimtį metų į amerikonus žiūrėjo su entuziazmu akyse.

Anti-Americanism is not some bitter mental disorder inflamed by conspiracy theories and misplaced furies and envy. It is a broken heart, a defensive crouch, a hundred-year-old relationship, bewilderment that an enormous force controls your life but does not know or love you.

Suzy Hansen

Ši knyga labai puikiai paaiškina anti-amerikonizmo šaknis. Nors amerikonai labai mėgsta pabrėžti, jog laisvė yra jų pagrindinė vertybė, priverstinis šalių tempimas į vakarų civilizaciją vietos gyventojams neatrodo pozityvus. Privalai būti laisvas nuo čadrų, nuo rytietiškų įpročių, negali rinktis ne kapitalizmo. Natūralu, kad bet kokios priverstinės reformos sukelia reakciją ir pasipriešinimą.

Atatiurko vertybės Turkijoje atrodė, jog idealiai sutapo su JAV vertybėmis: per prievartą modernizuoti šalį ir atvesti ją į vakarus, ir nesvarbu, kad tai daroma diktatoriškomis priemonėmis. Liberalizmas per autoritarizmą – pasikartojantis motyvas ir Lotynų Amerikoje, kur JAV stipriai rėmė valstybių perversmus ir vis kišdavosi į politinį gyvenimą. Nebūtų kišęsi, jas būtų užvaldę komunistai. Bet komunizmo šmėklos nebėra, tačiau ir toliau atrodo, jog šalims, kurios gyvena ne visai pagal JAV taisykles, yra nesaugu: ar bent jau taip jaučiasi vietiniai gyventojai.

Patiko mintis, kad daugeliui pasaulyje yra sunkiai suvokiama laisvės, kaip vertybės idėja: dauguma nori ne laisvės, o teisingumo (justice). Gal dėl to, kad neturi iliuzijų, jog absoliučią laisvę iš viso įmanoma pasiekti – visada būsi nuo kažko priklausomas: šeimos, įstatymų, tradicijų ir pan. Arabų pavasaris, nacionaliniai judėjimai, islamo radikalizmas – jiems nereikėjo laisvės kaipo tokios, jiems reikėjo teisingesnio pasaulio. Deja, dažnai su revoliucija ateina dar vieni tironai, dar viena, gal šįkart kitaip neteisinga tvarka. Afganų pasakojimais, juos labiausiai žeidžia ne tai, kad JAV daro tvarką jų šalyje, o dėl to, kad jie tai daro nebaudžiami ir be atsakomybės – nėra kur gauti teisingumo, jeigu primetamos vakarietiškos taisyklės vietiniams afganams netinka. Ir ypač dėl to, kad amerikonams galioja kitokios taisyklės: jie už visų jurisdikcijų ribų. Tai skaitydamas prisiminiau JAV ambasadoriaus žmonos istoriją Britanijoje: partrenkusi žmogų ji liko nenubausta. Tai siutina.

As Gilman writes, the difference between the Europeans and the Americans was that the Europeans never even imagined that colonized peoples were capable of being as modern as Europeans. The Americans wholeheartedly believed they could make anyone into an American.

Suzy Hansen

Šalies prievartinis modernizavimas dažnai vietinių galvose asocijuojasi su pinigų švaistymu (perkami brangūs JAV tiekėjų gaminti daiktai už JAV skolintus pinigus), didelės išlaidos ginklavimuisi (iš tos pačios JAV karinės pramonės), korumpuotais diktatoriais ir nuolatiniu kišimusi į vietinius reikalus, jei tik svarstoma nukrypti nuo kapitalizmo, „liberalizmo“ ir „demokratijos“ kelio. Gali jaustis negerbiamu bejėgiu, nes nelabai kam pasiskųsi.

Suprantama, ne viskas taip juoda ir ne viską reikia priimti už gryną pinigą, bet ši knyga gana gerai paaiškina anti-amerikonizmo šaknis. Ją perskaičius galima geriau suprasti kitokį požiūrį. Ir verta sau priminti, kad panašios nuotaikos vyrauja ne vien Islamo pasaulyje, bet ir pačioje JAV – nusivylę bei „runkeliai“ dažniausiai nori ne laisvės, o stiprios rankos, ir už vis labiausiai – teisingumo. Kad korumpuoti bankininkai ar valdininkai už milijonus nepirktų dar vienos jachtos, kai pats tuo tarpu vos suduri galą su galu gavęs sąskaitą už gydymą. Teisingumo jausmo ir pagarbos vienas kitam, deja, vis mažėja.

George Orwell: „1984“

1998-siais metais, būdamas vienuoliktoje klasėje, dvejiems metams išvykau mokytis į Angliją, ir pirma knyga, kurią mokytojai man primygtinai siūlė perskaityti buvo Orvelo „1984“. Pamenu, kad man ji padarė nemenką įspūdį: Tarybų Sąjunga dar buvo labai šviežias prisiminimas, tad jaučiausi gerai pažįstąs tikrąjį tos knygos pasaulį. Na, kai kurie dalykai gal kiek per daug fantastiški (tai, kad galima sekti tave per televizorių, kad nuolat galima perrašyti istorinius laikraščius, ir niekas to nepastebi ir pan.), bet tai buvo galima nurašyti kūrybinei išraiškos laisvei – juk kartais reikia perspaustų metaforų įspūdžiui paryškinti.

Šiemet „1984“ perskaičiau dar kartą. O. VAU. Aišku, aš irgi tikriausiai nemažai paaugau nuo to spuoguoto šešiolikinio skaitytojo amžiaus ir knygose galiu įžvelgti daugiau nei anuomet, bet atrodo, jog Orvelo „1984“ irgi tapo žymiai aktualesnė nei prieš dvidešimt metų. Propaganda, istorinio naratyvo konstravimas šiais laikais nepalyginamai svarbesni nei Jelcino laikais. Ir ne vien Rusijoje ar Sovietų Sąjungoje, šiuos žaidimus žaidžia kone visi. Ir svarbiausia, jog dabar mes tam turime visas technologijas, kurios atrodė tokios neįmanomai fantastiškos Orvelo knygoje. Jus seka gal ne televizorius, o telefonas, bet man atrodo, jog seka žymiai geriau nei teleekranas – GPS veikia net miške. Ir jei seniau pagrindinio herojaus darbas perrašinėti senus laikraščius taisant nepatogias tiesas atrodė labai beprasmis (nes juk ar gali būti įmanoma, jog neliktų pas ką nors spausdinto laikraščio kopijos?) dabar tai atrodo visiška realybe: ar kas pastebėtų, jei kas perrašytų kokių dešimties metų senumo delfi straipsnį? Nemanau.

Tie, kas kontroliuoja praeitį, kontroliuoja ir ateitį. Mūšis dėl praeities mūsų galvose vyksta jau senokai ir jame susiremia nemažos trolių ir botų kariuomenės. „1984“ yra viena svarbiausių šių laikų privalomų perskaityti knygų.